kitu kampu

3 scenarijai Lietuvos ekonomikai 2012 metams

2012-01-24T23:18:00.002+02:00

2011 metų pabaigoje, blogėjantvartotojų lūkesčiams šalies viduje, bei keičiantis pagrindinių mūsų eksportorinkų ekonominėms perspektyvoms, Finansų ministerija peržiūrėjo 2012 metųLietuvos ekonomikos augimo prognozes. Biudžeto peržiūrėjimas tapo neišvengiamas,nepaisant to, jog jis jau buvo svarstytas Seimo komitetuose.

Kilus audrai dėl biudžetodeficito mažinimo, nuolat skambėjo pamokymai, kad Vyriausybė tokiam žingsniui privalėjopasiruošti iš anksto. Buvo priekaištaujama, kad nesugebėta numatyti visų galimų ekonominės raidos scenarijų, esąvisi žinojo iš anksto, kad bus reikalinga papildoma biudžeto deficitokonsolidacija.

Nenoriu leistis į ilgasdiskusijas dėl žinojimo ar nežinojimo, tačiau, kad Europoje siaučiančios krizėsmąstą ir gylį antrąjį 2011 metų pusmetį reikšmingai padidino neįgalios Graikijosir Italijos vyriausybės bei Europos centrinio banko (ECB) delsimas imtisaktyvios monetarinės politikos, turbūtniekas nesiginčys. Tuo pat metu sunku buvo susigaudyti tarp naujų receptų beipriemonių paliegusiai euro zonai gydyti, kuriuos siūlė Europos viršūnių susitikimuose ir pasitarimuose susirinkę ESlyderiai.

Paskutiniais 2011 metųmėnesiais padėtis drastiškai blogėjo, todėl Lietuvos reakcija buvo greita iradekvati - papildoma biudžetokonsolidacija. Papildomas biudžeto pajamas buvo planuojama gauti 2 nuošimčiais didinant PVMmokestį . Šis scenarijus visuomet buvo laikomas pagrindiniu, tamatvejui, jei padėtis išorės rinkose pradėtų dramatiškai keistis. Tokia pozicijabuvo pakankamai argumentuota - didžiąją dalį PVM mokesčio didėjimo perpirmąsias konsolidacijas, dėl krizės metu išaugusios konkurencijos, amortizavo rinka,įmonės išmoko dirbti efektyviau ir profesionaliau, o sutaupymus padovanojovartotojams.

Valdymo išlaidų optimizavimas, vykdantgilias struktūrines reformas yra labiausiai pageidaujamas deficito mažinimo kelias. Tam tikrižingsniai šioje srityje yra daromi. Verti paminėjimo valstybėsvaldomų įmonių efektyvesnis valdymas bei socialinių išmokų kontrolės perdavimassavivaldybėms. Vis dėlto struktūrinių reformų kelias yra santykinai ilgas ir todėl nesietinas sugreitomis biudžeto konsolidavimo priemonėmis. Po karštų mūšių pasirinktas lygiavos principasmažinant visų valstybės institucijų asignavimus 4 nuošimčiais,neoptimizuojant jų valdymo procesų bei dirbančiųjų skaičiaus, labiausiai palies valstybės investicijų programas ir tiesiogiai atsilieps Lietuvos ūkioaugimui, o sukeltas chaosas ir nekonstruktyvios diskusijos jautriais mokesčiųklausimais neigiamai veikė ir veikią vartotojų lūkesčius.

Taip Europa ir Lietuva pabaigė2011 metus, o šie 2012 metai žada būti ne ką lengvesni. Rašyti apie 3 galimusekonominės raidos scenarijus yra paprasta - gerasis, blogasis ir vidutinis.Įdomiausia yra tai, kokiais argumentais grįstas kiekvienas iš jų ir kokia yrajų išsipildymo tikimybė. Galima dar pridėti, kad skirtingai nuo 2008-2010 metųkrizės etapo, kuomet krizės suvaldymas nemaža dalimi priklausė nuo aktyviųLietuvos Vyriausybės veiksmų, šiame krizės etape mūsų veikimą didžiąja dalimiapspręs įvykių raida pačioje euro zonoje.

Pradekime nuo "juodojo"scenarijaus, kuris praėjusių metų gale atrodė neišvengiamas. Depresijos apimtų Europos šalių piliečiai kėlė riaušias, ES politikai audringai diskutavo,o ECB ramiai miegojo. Vis dėlto, metų pabaigoje priėjus liepto galą, neišvengiamai tekopriiminėti sprendimus. Graikija ir Italija suformavo technokratines vyriausybes,Europos Vadovų Taryba priėmė visą eilę fiskalinę drausmę įvedančių sprendimų, osvarbiausia buvo tai, kad ECB pagaliau pradėjo dirbti savo darbą, paskolindamaseuro zonos bankams beveik pusę trilijono eurų. Ši injekcija savo mąstu prilygoFederalinio rezervų banko (FED) injekcijai į JAV ekonomiką po banko „LehmanBrothers“ žlugimo.

Šie veiksmai užkirto kelią arbent jau reikšmingai sumažino galimybę "juodajam" scenarijuiišsipildyti. Nepaisant to, Euro zonos ir pirmiausia prasiskolinusių šaliųlaukia visa eilė naujų rūpesčių, kaip, pavyzdžiui, milžiniškas skolinimosiporeikis 2012 metais, kuris turėtų siekti 1,5 trilijono eurų, ir į kurį ECBžada reaguoti naujomis 1 procentopalūkanų paskolomis. Reikia priminti, kad ECB kaip užstatą už paskolas mielai sutinka priimti naujai įsigytus prasiskolinusių šalių vertybinius popierius, garantuojančiusjuos perkantiems bankams aukštą pelningumo maržą ir visiškai eliminuojančius betkokią riziką. Be to nepaisant gruodžio 8 dienos pareiškimo, kad Lisabonossutarties 123 straipsnis draudžia ECB finansuoti šalių narių vyriausybes,sekančią dieną bankas staiga pakeitė savo poziciją, pareikšdamas, kad yra pasiruošęssupirkti net iki 20 milijardų, skoloseįklimpusių šalių vertybinių popierių, kiekvieną savaitę, kas sudaro beveik dutrečdalius viso 2012 metų finansavimo poreikio. Galima teigti, kad šie Europos centriniobanko veiksmai išgelbėjo euro zoną nuo subyrėjimo, o daugelį pietų Europosvalstybių nuo finansinio kracho. Šie ECB veiksmai taip pat rodo, kad Vokietijosvaldantysis elitas, prispaustas aplinkybių, rinkosi mažesnę blogybę - galimą pinigųnuvertėjimą, nei didelės dalies ekonominių partnerių praradimą ir giliąekonominę šalies recesiją.

Sekantis iššūkis pasaulio irEuropos ekonomikai - tai finansų rinkų reakcija į galimą visos euro zonos, o krizėsapimtų šalių ypatingai gilią, ekonominę recesiją. Atkreiptinas dėmesys irį vartojimo mažėjimą euro zonoje bei dėlto blogėjančius įmonių rezultatus, paslaugų ekonomikos traukimąsi ir reikšmingąbedarbystės didėjimą, galintį išprovokuoti socialinius neramumus. Be to, neaiškukokias pasekmes visa tai sukels ir Kinijosekonomikai, maitinančiai Europos vartotojus pigiomis prekėmis. Įvykus didesniamsukrėtimui, į rizikos grupę taip pat papuola irRusijos ekonomika, kurios biudžeto surinkimas didžiąja dalimi priklauso tik nuoenergetinių išteklių kainų.

Euro zonai įkritus į ypač giliąekonomikos duobę bei pildantis "juodajam" scenarijui, Lietuvoseksporto apimtys reikšmingai mažėtų, šalies lauktų ekonominis sąstingis, BVPnustotų augti, o metų viduryje neišvengiamai tektų papildomai konsoliduotibiudžetą iš vienintelio likusio galimo šaltinio - PVM didinimo. Šio scenarijausišsipildymo tikimybė reikšmingai sumažėjo po 2011 m. gruodžio 21 dienos ECB"injekcijų", bei dėl tvirtai deklaruojamo banko ryžto jas kartoti kada tik prireiks. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, tikimybė,kad sulauksime "juodojo" krizės scenarijaus, neturėtų viršyti 25-30 procentų.

Žymiai palankesnis Lietuvai "vidurinysis" scenarijus, pagal kurįEuro zonos ekonomika 2011 metais stagnuotų, skolų krizės apimtų šalių BVP smuktų netaip drastiškai (vienženklis skaičius), o jų ekonomikų konkurencingumas dėlvidinės devalvacijos, tame tarpe ir darbo užmokesčio srityje, pradėtų po truputįgerėti. Labai svarbu, kad ECB ir toliau intensyviai palaikytų finansų rinkų bei prasiskolinusiųšalių vertybinių popierių likvidumą.

Tikėtina, kad Europos centriniambankui tęsiant aktyvią monetarinę politiką, euro kursas pagrindiniųvaliutų atžvilgiu toliau silpnės, sudarydamas sąlygas euro zonoseksportuotojams, o pirmiausia Vokietijos, didinti savo eksportą už euro zonosribų. Tai užtikrintų Vokietijos gamybinių pajėgumų panaudojimą bei stabilumądarbo rinkoje, prarandus pardavimus krizės krečiamose Pietų Europosšalyse. Nežymiai pablogėję ekonominiai rezultatai iš vienos pusės, beigerėjančios eksporto perspektyvos pagrindinėje euro zonos šalyje iš kitos pusės,mažintų rinkų bei vartotojų nervingumą bei leistų tikėtis gerėjančių rezultatų2013 metais.

Pagrindinė šio scenarijaus rizikayra galimai aktyvią ECB monetarinę politikos palydintis infliacijos šuolis.Skirtingai nuo JAV, kur pinigų masės indeksai jau senokai neskelbiami, oFederalinis rezervų bankas aktyviai skolina tiek vyriausybei, tiek šaliesbankams, Europa neišvengiamai susidurs su augančiomis žaliavų kainomis. Energetiniai ištekliai, žaliavos, vartojimoprekės pagamintos Kinijoje ar Lotynų Amerikoje yra dolerinėje zonoje, todėltiek dėl krizės, tiek dėl aktyvių ECB veiksmų krentantis euro kursas galisukelti žymų infliacijos šuolį, jį lydinti žymų palūkanų normų didėjimą beistagfliaciją didžiojoje Europos Sąjungos dalyje.

Lietuva "viduriniajam" scenarijuiyra pasiruošusi. Priimti visi reikalingi sprendimai biudžeto deficitui mažinti,o mažmeninė prekyba ir vidaus vartojimas nerodo drastiško lėtėjimo ženklų, kokįturėjome 2009 metais. Lietuvoje pagamintų prekių eksportas rodo tik nežymiuslėtėjimo ženklus ir lapkričio mėnesį, palyginus su 2010 metų lapkričiu, augobeveik 18 procentų. Jei padėtis Vokietijos ir Šiaurės šalių rinkose žymiainepablogės, o Rusija nepatirs didelių sukrėtimų dėl drastiškai smukusių žaliavųkainų, Lietuvos eksportuotojai turės visas galimybes ir toliau išlaikyti, norsgal ne taip sparčiai kaip pastaruoju metu, augančius eksporto srautus.

"Vidurinysis"scenarijus užtikrintų sąlygas Lietuvos ekonomikos augimui, tačiau sulėtėjęstempas (2-3 procentai) nebeleistų tikėtis tolimesnio žymaus bedarbystės lygio mažėjimo. Šioscenarijaus tikimybė yra didžiausia ir siektų tarp 55-60 procentinių punktų.Kilus infliaciniams procesams euro zonoje, taip pat atsirastų rizika, kad šalisbus priversta gyventi pagal jau ankščiauaprašytą "juodąjį" scenarijų.

"Gerasis" scenarijus galėtų mus visus maloniainudžiuginti, tačiau prielaidų jam išsipildyti labai mažai. Visų pirma, išorinėmakroekonominė aplinka išlieka tokia pati kaip ir "Viduriniojo"scenarijaus atveju. Reikšmingesnio ekonominio augimo prognozė mūsų šaliaigalėtų remtis tik stabiliu vidaus vartojimu bei didėjančiu eksportuojančiųįmonių, gebančių silpstančio Euro akivaizdoje reikšmingai didinti savo užsakymųportfelį Kinijos gamintojų sąskaita, indėliu. Šio scenarijaus tikimybė yramažiausiai tikėtina ir siektų ne daugiau 15 procentų.

Pabaigai galima būtųpasidžiaugti, kad Europos šalys, pabandžiusios išeiti iš krizės skatindamosvartojimą bei reikšmingai padidinusios savo skolas, šiuo metu vis tiek pasukojau senokai Lietuvos minamu keliu, įpareigojančiu mažinti biudžetoišlaidas išlaidas bei efektyviai investuoti turimas biudžeto ar Europosstruktūrinės paramos lėšas.

Nepaisant visų aukščiauišvardintų rizikų, 2012 metai vis dėlto nežada Lietuvai didžiulių ekonominiųkataklizmų, o su politiniais-rinkimniais iššūkiais Lietuvos piliečiai, beemocijų įvertinę dabartinės Vyriausybėsdarbą, tikėkimės sėkmingai susidoros.

Su Šv.Kalėdom

2011-12-24T16:34:00.004+02:00

Ledas pajudėjo

2011-12-22T20:14:00.001+02:00

Ilgaimiegojusi euro zona atsibudo. Europos centrinis bankas (ECB) trečiadienį suteikė euro zonos bankamsmilžinišką kiekį lengvatinių paskolų, kurių vertė daugiau nei 482 milijardaieurų. Paskolos suteikiamos 3 metams, palūkanų norma žemiau vieno procento.Panašu, kad pagaliau buvo suprasta, jog kito kelio nėra. Įdomu, ar bankai, gavępaskolas, nukreips dalį jų įsiskolinusių euro zonos šalių obligacijomssupirkinėti?

Galbūtvalstybių skolos problemai spręsti bus pasitelktas Vokietijos ekonomikosekspertų tarybos siūlymas skolų dalį, viršijančią 60% nuo BVP, dengti per specialiaitam sukurtą finansinę instituciją- "Išpirkimo fondą", kartu įvedantšioms šalims visą eilę griežtų finansinių prievolių. Pasiūlymas solidus, tačiaudabartinėje situacijoje jam trūksta lankstumo ir greičio. Manau, jog galutinissprendimas vistiek bus leisti ECB tiesiogiai supirkinėti prasikolinusių šaliųobligacijas. Žinoma, pastarąsias privertus laikytis elementarios finansinės higienos.

Kaip bebūtų,po vakarykščių ECB veiksmų pozityvo padaugėjo, o euro zonos padangė pasidarėbent šiek tiek šviesesnė.

The New York Times straipsnis apie tai

Vokietijos ekonomikos ekspertų tarybos siūlymas

Didžioji depresija 2?

2011-12-17T01:29:00.001+02:00

Puikus The Economist straipsnis apie vis gilėjančią ekonominękrizę Europoje. Manau, kad euro zonos BVP kritimo gylis priklausys nuo to, kaipilgai Vokietija neleis ECB (Europos centriniam bankui) paleisti eurų spausdinimomašinos. Jeigu genialusis Vokietijos planas yra priversti euro zonos šalissusitvarkyti savo biudžeto deficitus ir tuomet leisti ECB laisvai supirkinėti jųobligacijas, tai tuomet dar pakenčiama, bet jeigu yra kitaip, Europa neišvengiamaipapuls į dviženklę recesiją. Tuomet antroji Didžioji depresija taps neteoriniais filosofavimais, o faktu su visais atributais, tokiais kaip didžiulėbedarbystė ar socialiniai maištai. Ispanijoje bedarbystė jaunimo tarpe jau šiandiena siekia 40%.

Bet kuriuo atveju, Graikija ir greičiausiai dar keletas šaliųateityje turės palikti euro zoną. Graikijos makroekonominiai rodikliai jau šiandienšiai šaliai rodo dviženklį BVP kritimą, o ekonomikos konkurencingumo neįmanomaatkurti neatsisakius euro.

Beje, JAV spausdina dolerius pilna apimtimi ir net nemano sustoti.Pinigų masės indeksas JAV nustotas skelbti berods 2003.

Straipsnį skaityti čia.

Neišmoktos socialdemokratų pamokos

2011-12-12T23:03:00.000+02:00

LNK žinių žurnalisto paklaustas, ką mano apie prie Vyriausybėsrūmų šurmuliuojantį mitingą, senolis tarstelėjo: „Opozicija čia viską irorganizuoja. Suvežė žmones iš visos Lietuvos, labai jau valdžiosgviešiasi.“ Tuo nesunkiai buvo galimaįsitikinti stebint kartu su profesinėmis sąjungomis iškilmingai Gediminoprospektų žygiuojančius ponus Algirdą Butkevičių ir Algirdą Paleckį, ValentinąMazuronį ir Vytautą Šustauską bei keletą kitų garbingų veikėjų.

Tie patys rūškani organizatorių veidai, tas pats norasmanipuliuoti krizės išvargintais žmonėmis, tie patys šūkiai bei reikalavimai -padidinti, atimti, remti ir neleisti. Netgi pagalbininkų iš viešųjų ryšiųagentūrų sukurti kolonos apipavidalinimoelementai beveik nesikeičia:karučiai, karstai ir kita socialdemokratų mėgstama atributika. Nieko lyg irlabai naujo ar ypatingo, tik susidaro įspūdis, jog veikėjai, organizuojantystokias eisenas, vis dar tebegyvena saulėtaisiais 2007-aisiais, kai būdami užvalstybės vairo didino, rėmė, perskirstė ir, žinoma, globojo bičiulius beijiems prijaučiančius.

Neatsitiktinai mitingo organizatorių reikalavimai susišaukiasu socialdemokratų lyderio Algirdo Butkevičiaus mintimis kaip Lietuva turielgtis Europą apėmusios krizės akivaizdoje. Mokiniai visada nori būti uolesninei jų mokytojas, užtenka pastarajam išreikšti savo poziciją: “Neigiamaivertinu ir siūlymus mažinti biudžetinio sektoriaus tarnautojų etatus ir karpytijų atlyginimus“ (citata iš straipsnio portale Delfi „Sąmoningas melas arpolitinė šizofrenija?“) ir nedelsiant visa tai randa atgarsį sovietmečiotradicijas menančiose mitingų rezoliucijose: „didinti biudžetinio sektoriausdarbuotojų bazinę mėnesio algą bei valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinįdydį, skatinti naujų darbo vietų kūrimą“. Laikai jau kiti, deja tradicijos visdar tos pačios. Pasinaudoti gan sudėtinga ekonomine situacija, žmoniųproblemomis ir nepritekliais neatsakinga ir negarbinga. Dar negimė tas, kurisgeistų atlygio mažinimo ar prieštarautų jo pakėlimui.

Europos Sąjungos lyderiai, besukantys galvas kaip suvaldytivis didėjančias šalių narių skolas, kaip papildyti kiaurus valstybių biudžetus,beveik vieningai balsuoja už išlaidų mažinimą. Lietuvoje opozicija, kaip visada,turi savo atskirąją nuomonę. Save pozicionuojantis būsimu Premjeru AlgirdasButkevičius mano, kad skolintis, refinansuoti senas paskolas visai nesunku, kadLietuva gali sau leisti gyventi ir sudideliu biudžeto deficitu. Kartu jis atsakingai pareiškia, kad „konservatoriųnoras pasipuikuoti ir trimituoti Europai, jog mūsų deficitas sieks 3 proc. yranegarbingas, nes nutylima, kokiu būdu ir kieno sąskaita tai daroma. DaugelyjeEuropos valstybių biudžeto deficitas siekia 4 – 5 proc. ir didelės tragedijostame nėra.“ Ši pasakaitė jau girdėta, pačiamekrizės įkarštyje opozicija jau mokino Vyriausybę skatinti vartojimą skolintaispinigais, sekant kitų Europos šalių pavyzdžiu. Kuo visa tai baigėsi Graikijai,Italijai, Ispanijai ir daugeliui kitų, drąsiai į skolą gyvenusių šalių,šiandien visi puikiai žinome.

Skolų prislėgta euro zona smarkiai karščiuoja. Gruodžio 8dieną Europos Viršūnių Taryboje susirinkusios 23 šalys narės sutarė laikytis griežtosfiskalinės drausmės. Taryba nurodė, kad subalansuoto biudžeto įdėja privalosurasti atspindį nacionalinėse šalių narių konstitucijose, taip pat deklaravo, kadšalys, turinčios didesnius kaip 3% biudžeto deficitus, bus skaudžiai baudžiamos. Finansų rinkos eurozonos šalims leido aiškiai suprasti, kad gyvenimas skolon, problemų sprendimoatidėliojimas - tai pats tiesiausias kelias bankrotą.

Panašu, kad socialdemokratai, pastūmėję šalį į krizę, ošiandien garsiai reiškiantys pretenzijas perimti valdžios vairą po sekančiųrinkimų, šios pamokos taip ir neišmoko.

Lietuvos Vyriausybė nuo pat 2008 metų, be jokių raginimų, nuosekliaimažindama biudžeto deficitą, skatindama ekonomiką sėkmingai tvarkosi suužklupusia šalį krize ir mūsų patirtis, tiek Europos komisijos, tiek įvariųpasaulio finansų institucijų yra pristatoma kaip sektina sėkmės istorija.

Tačiau ši istorija dar nėra parašyta iki galo ir ateinančiuskeletą metų ją toliau rašys visą Lietuva. Labai svarbu, kad politikai mokytųsiiš savo padarytų klaidų ir neragintų lipti ant to grėblio, nuo kurio visi jau kartą taip skaudžiainukentėjome.

Pinigų valdžios pabaiga?

2011-12-07T01:00:00.001+02:00

Įvyko tai, kuo niekas netikėjo ir nesitikėjo. Šiandienoligarchai vienu mostu prarado ilgus dešimtmečius plėstą įtaką politikams irpolitikai.

Tikrąja demokratija ir piliečių valdžia džiaugėmės tik trumpąatgimimo laikotarpį. Po kovo 11 d. arba nuopat pirmųjų valstybės atkūrimo dienų valdžia pradėjo slysti iš valstybėspiliečių rankų. Senąjai nomenklatūrai, ilgus dešimtmečius įpratusiai gyventipagal sovietines taisykles, tarnauti piliečiams labai nesinorėjo. Tarnystė yraauka, tačiau jie mėgo kai aukojo jiems. Siuzerenas naujas, vasalai tie patys. LotynųAmerikos pinigų valdžios modelis be skrupulų buvo įtvirtintas Lietuvoje.

Nesiimu spręsti kiek kas laimėjo viešųjų pirkimų,privatizavo alytų, skirstomųjų tinklų, Lietuvos dujų per partinę ar partineskasas. Tikrai žinau, kad politinėms partijoms ir jų skiriamiems pareigūnams šidiena, tai baudžiavos panaikinimo diena. Niekaip negalėjau suprasti to nenoroišoperuoti šį priklausomybės auglį, ypač Vyriausybei davus garantijas, kadpartijos nuo to finansiškai nei kiek nenukentės.

Ar ligonis sveiksta sužinosime jau per ateinačius rinkimus,tačiau pooperaciniu periodu gydytojų iš specialiųjų institucijų efektyvi priežiūrayra labai ir labai reikalinga. Po keleto rinkimų bus galima pasakyti ar vis darpaliekame klaustuką prie klausimo apie pinigų valdžios pabaigą, ar dedametašką.

Rusijos apokalipsė

2011-12-05T23:15:00.001+02:00

Euruipatekus į audros zoną, atsivėrė majų pranašysčių knygos. Buria iš kavostirščių, kas netingi. Dalis būrėjųir majų raštų dešifruotojų savo spalvotose vizijose jau regi euro zonosgriuvėsius. Britai griežia pirmu smuiku, tačiau rusai -- ne blogesnikriptogramų žinovai. Beveik visuose solidesniuose rusiškuose informaciniuosetinklapiuose galime skaičiuoti, kiek dienų lieka iki euro kracho. Penktadienį,berods, jų buvo belikę 10. Džiūgauti, žinoma, nėra dėl ko, nes jeigu taipnetyčia ir atsitiktų, būtų kvaila manyti, kad griūnantis euras neužkliudys dolerio ir JAV ekonomikos. O tada,anot rusų ekonomisto M. L. Chazino, linksmieji kalniukai lauks ir Rusijos:

"Представимсебе, что по итогам падения доллара и общего потребительского спроса в США мировойспрос на сырье упадет примерно на 30%. При этом резко вырастет конкуренция намировых рынках, что приведет к двум эффектам. Во-первых, упадут цены на сырье,причем достаточно сильно, поскольку на этих рынках высокая эластичность цены поспросу. Предположим, что падение цен составит 50%. Во-вторых, те страны,которые обладают бОльшим запасом рентабельности (у которых ресурсы дешевле),увеличат свою долю на рынке, а остальные - уменьшат. Для России это означает,что ее доля на сырьевых рынках уменьшится более существенно, чем падениемирового спроса. Предположим, на 50%. Итог - общее уменьшение финансовыхпотоков от экспорта сырья примерно в четыре раза! Эта даже не катастрофа, как в98 году, это просто конец современного российского государства."

Tačiau majųkalendoriais aš netikiu. Euro griūtis niekam nėra naudinga, ypač – Vokietijai,euro zonoje griežiančiai pirmuoju smuiku. Taigi Rusijai apokalipsė taip pat darnegresia.

Dorybėmis grįsta lyderystė

2011-12-02T22:42:00.001+02:00

Pagal pranešimą TS-LKD jaunimo bendruomenės suvažiavimeKėdainiuose.

Dažnai girdime, kad turėti principus, dorai gyventi, turėtivertybinį stuburą yra nenaudinga. Dar daugiau, šiandien dalyvaujantys politikojetartum aksiomą kartoja teiginį, kad dorybėmis grįsta lyderystė yra neįmanoma,kad laikantis principų politikoje neišliksi.

Su šia aksioma nenoriu ir negaliu sutikti. Teigiu priešingai:asmeniniame gyvenime, darbe, tame tarpe ir politikoje, elgtis moraliai, turėtivertybes yra labai ir labai naudinga.

Kodėl dažnai mums atrodo priešingai?

Pirmiausia todėl, kad dorybėmis grįsto elgesio naudą galime pamatuotitik ilguoju laikotarpiu, tuo tarpu trumpuoju, siekiant rezultatą turėti čia irdabar, mums atrodo priešingai. Ydingas elgesys duoda greitą, tačiau netvarųrezultatą. Labai gera ir pamokanti to iliustracija yra istorija apie "trisparšiukus".

Tvarų rezultatą pasiekti gali tik valinga ir turintivertybinį stuburą asmenybė – tokia susiformuoja dėl tik ilgų, kruopščių asmeniniųpastangų.

Kokios dorybės yra ugdytinos, kad žmogus turėtų vertybinįstuburą, o jo chrakteris būtų valingas ir tvirtas?

Antikinės Graikijos tradicijoje, visos Vakarų civilizacijoslopšyje, nesunkiai galime rasti atsakymą į šį klausimą. Ugdytinų dorybių sekąlabai aiškiai sudėliojo Platonas bei Sokratas, apie tai rašė Plutarchas irDiogenas. Antikos mąstytojai apibrėžė žmogiškųjų dorybių seką, išskirdamiketurias -- pačias svarbiausias asmenybės raidai ir tobulėjimui. Tai protingumas,teisingumas, santūrumas ir drąsa.

Protingumas - visųdorybių važnyčiotoja. Tai gebėjimas rinktis tarp dorybe ar yda grindžiamo veikimo. Protingumasyra pagrindinis kriterijus kiekvienam mūsų sprendimui arba kelrodė žvaigždė visiemsmūsų veiksmams. Ši dorybė susijusi su įžvalgumu, pažinimu, atvirumu patarimui,objektyvumu, greita nuovoka ir apdairumu.

Protingumas yra priešingybė suktumui, klastingumui ir netikramprotingumui.

Teisingumas apibrėžiažmogaus santykį su kitu žmogumi ir reikalauja kiekvienam žmogui duoti, tai kasjam priklauso. Tai moralinio elgesio kategorija. Teisingumas atsispindi kitosežmogiškosiose dorybėse kaip tikėjimas, nešališkumas, patikimumas, dėkingumas,draugiškumas, dosnumas, taip pat pagarba Dievui, tėvams ir tėvynei.

Teisingumas yra priešingybė favoritizmui, pasirinktiniamteisingumui, įtarumui, gyrimuisi, melui, meilikavimuisi ir vaidijimuisi.

Santūrumas -- tai gebėjimas kontroliuoti ir valdytisavo aistras. Santūrus žmogus geba suvaldyti pyktį, puikybę, godumą ir kitasaistras. Santūrumo sudėtinės dalys yra orumas ir gėda. Santūrumą randametokiose dorybėse kaip susilaikymas ir saikingumas, kuklumas ir tyrumas,darbštumas bei kruopštumas.

Drąsa – taigebėjimas susidoroti su baime, skausmu, pavojumi, netikrumu ar išgąsčiu. Tai gebėjimasrinktis teisingumą esant visiškoje opozicijoje, atsidūrus skandalo epicentre,esant šmeižiamam ar atkalbinėjamam nuo vertybinio pasirinkimo.

Drąsi asmenybė pasižymi didžiadvasiškumu ir ištvermingumu, kantrybebei atkaklumu. Priešybė drąsai yra perdėtas pasitikėjimas savimi, ambicingumas,pasipūtimas ir silpnadvasiškumas.

Nuolat ugdant dorybes jos tampa įgūdžiais. Įgūdžiai suponuojatam tikras elgesio ir veikimo normas bei taisykles. Kaip atrodytų lyderis, įkūnijantisdidžiąją dalį aukščiau išvardintų dorybių, kokios būtų jo chrakterio sąvybės,požiūris į kitus bei elgesys?

Tikras lyderis yra vizionierius, savo kasdieniniu darbuvizijas verčiantis realybe. Jis aiškiai mato ateitį, nustato ilgalaikiustikslus, juos nuolat komunikuoja. Šie tikslai, jų įgyvendinimas yra įkvėpimošaltinis jam ir jo komandai.

Planuodamas ateities perspektyvą, jis didelį dėmesį skiriadetalėms ir kruopščiam kasdienių užduočių atlikimui, nes kiekviena užduotis yrajo didelės vizijos dalelė.

Jis nuolat atsirenka prioritetus ir ju laikosi. Susidūręs suproblema jis sprendžia, kaip ji įtakos perspektyvą, ignoruoja tai, kasnereikšminga ir nesvarbu. Nebijo sunkumų, į juos žiūri kaip į iššūkius, o nekaip į nepakeliamą naštą. Dirbdamas jis demonstruoja užgrūdintą sportininkocharakterį, nebijo suklysti ar pralaimėti.

Tikras komandos lyderis, jaučia ir supranta savo valdžią,žino, kad tik iš pareigos kyla vadovo teisės ir įgaliojimai. Jis nuolat skatinakomandos narių dorybes, įgūdžius bei kompetencijas, piukiai žino kiekvieno stipriąsiaspuses. Siekdamas tikslo vadovaujasi posakiu, kad komanda yra stipri tiek, kiekyra stiprūs ją sudarantys žmonės. Jo tikslas -- nukreipti ir koordinuoti visųbendras pastangas tikslui pasiekti.

Jis apdovanoja už reikšmingas pastangas ir reikalaujaatsakomybės už neveiklumą. Jis drąsina ir įkvepia žmones atiduoti visas jėgas,neafišuoja jų turimų trūkumų. Atsiradus kliūtims, trukdančioms siekti numatytotikslo, jis kantriai ir efektyviai šalina jas iš savo komandos kelio.

Dorybėmis grįsta lyderystė visada skatina prisiimti asmeninęatsakomybę - jokių pasiteisinimų, alibi, verkšlenimų, aukos kompleksų ar kitųkaltinimo. Kuomet nėra tikras dėl sprendimo, jis ieško geriausių patarimų, juoskruopščiai apsvarsto ir tuomet nesvyruodamas veikia.

Jo lyderystė grįsta pagarba ir pasitikėjimu kitais. Kai reikiataisyti, jis taiso klaidą, ne žmogų, tą daro asmeniškai ir niekada viešai.Suklydęs visada atsiprašo. Nešališkumas, padorumas, sąžiningumas yra aukščiauuž jo asmeninį ego.

Lyderis moka įdėmiai klausytis. Kiekvienas komandos narysgali tikėtis jo dėmesio, netgi asmeninei problemai ar drąsiai klausti patarimo.Klausydamasis jis stengiasi suprasti jo padėtį, motyvus, patirtį, pareikius beisvyravimus. Jis visada užduoda sau klausimą, ar ši problema nėra tik dardidesnės problemos pasekmė ir kuo jis gali padėti?

Jis yra tikras profesionalas. Tai reiškia, kad savo darbuiir pastangoms jis kelia aukščiausius reikalavimus. Jis pakankamai valingas, kadignoruotų nuovargį, nerimą ar ištižimą. Jis džiaugiasi tiek asmeniniaispasiekimais, tiek kiekviena minute padedančia atgauti jėgas.

Dorybėmis grįstos lyderystės aprašas galėtų būti ilgai tęsiamas,tačiau laikas žvilgtelti į save ir pabandyti nusistatyti prioritetus savoasmeniniam tobulėjimui. Nes būti politiku -- tai būti lyderiu. Istorija negimdolyderių, o lyderiai rašo istoriją.

Vėl atviras melas

2011-11-24T21:43:00.001+02:00

Grinevičiūtės laidos TV3 televizijai garbės nedaro. Jokių sąskaitų, jokių indėlių nei aš asmeniškai, nei "Moki Veži", nei kitos su manimi siejamos įmonės neturėjo ir jokių pinigų prieš banko "Snoras" nacionalizavimą nepasiėmė. Nusiritome iki atviro melo......Gėda!

Gelbėkime galvą

2011-11-14T19:36:00.001+02:00

Turime posakį " Žuvis genda nuo galvos", o kur prasidedavalstybės erozija?

Tam, kad atsakyti į šį klausimą, pabandykime išspręsti kryžiažodį,kurio pagrindiniai klausimai yra šie: kodėl dauguma šalies moksleivių svajojaapie emigraciją ir gyvenimą svetur, kodėldauguma Lietuvos piliečių nepasitiki savo rinktu parlamentu, kodėl rinkėjainebepasirodo prie balsavimo urnų ? Klausimai nėra sudėtingi, todėl atsakymąlengva rasti - Lietuvos piliečiai nieko gero nebesitiki iš šalyje veikiančiųpolitinių partijų, jiems neatrodo, kad rinkimuose išrinkta valdžia atstovautųir gintų jų interesus. Šį atsakymą nuolatos patvirtina ir Lietuvos gyventojųapklausos. Nepasitikėjimas politinėmispartijomis, savo ruožtu sąlygojantis nepasitikėjimą visa politine sistema irLietuvos valstybe, pastaruoju metu įkopė į savąjį Everestą.

Valstybės valdymo sistemos galva yra partinė sistema. Partijos yratiesiogiai atsakingos už valstybės politinės sistemos veikimą ar neveikimą, josskaidrumą ar korumpuotumą, nuo jų labiausiai priklauso šalies piliečių požiūrisį savo valstybę. Stiprios, skaidriai veikiančios, piliečiams atskaitingospartijos yra valstybės stabilumo bei gerovės garantas.

Kodėl šis garantas šiandien nieko nebegarantuoja? Kodėl rūpestisvalstybe, rinkėjų interesais, nūdienos politikoje lengvai atidedamas į šalįarba, geriausių atveju, naudojamas kaip jaukas balsams medžioti? Atsakymą įšiuos klausimus jau senokai yra radusios dauguma mūsų šiaurinių kaimynių -valstybei nefinasuojant savo politinės sistemos partijos ir politikai tampafinasinės paramos tiekėjų įkaitais. Dar blogiau, kai kurios partijos Lietuvojeyra net tapusios atskirų žmonių verslo projektais. Tai labai pavojingasreiškinys. Reiškinys, kuris veda prie valstybės pamatų erozijos ir galimosgriūties, kaip jau ne kartą yra nutikę istorijos vingiuose.

Šalia valstybės energetinės nepriklausomybės užtikrinimo, šaliespartinės sistemos stiprinimas ir pasitikėjimo ja didinimas yra vienasreikšmingiausių šios kadencijos parlamento uždavinių. Prezidentėspateiktos ir Seime šiuo metu svarstomos politinių partijų finansavimo įstatymopataisos ne sugriaus, o sustiprins valstybės politinę sistemą. Partijųfinansavimo išskaidrinimas, griežta išlaidų kontrolė, rinkiminės viešosioserdvės auditas, tai sisteminės priemonės, galinčios grąžinti rinkėjųpasitikėjimą partijomis.

Valstybė, finansuodama savo partijas, gali tikėtis, kad jos dirbsvalstybei. Priešingu atveju, jeigu valstybė nefinansuoja savo politinėssistemos ir joje veikiančių partijų, jas finansuoja oligarchinės gruopuotės irsuinteresuotų šalių specialiosios tarnybos. Atsivėrus archyvams, šiandieną jauniekam nėra paslaptis, koks stebuklingas upelis finansavo dalį iškiliųtarpukario Lietuvos politikų bei politinių partijų. Apie tai, kaip iš užsienioatitekantys pinigų upeliai finansuoja šalyje veikiančias partijas, galimepasiskaityti ir prezidento V. Adamkaus nesenai išleistoje atsiminimų knygoje.

Nesame girdėję, kad bent viena įmonė būtų deklaravusi, jog remiapartijas vardan geresnės visuomenės ir tvirtesnės valstybės. Vienasiš svarbiausių verslo uždavinių uždirbti bei didinti pelną. Įmonėms pelningumorodikliai yra vieni svarbiausių, todėl būtų kvaila tikėtis, kad pastarosios,investuojančios į itin aukštos rizikos projektą - politiką, atitinkamainesitikėtų ir aukštos pelno normos.

Tokiame kontekste, biudžetinis partijų ir politikų finasavimas,uždraužiant gauti paramą tiek iš juridinių, tiek iš fizinių asmenų, yra nevalstybės lėšų švaistymas, o garantas, kad milijardai mokesčių mokėtojų pinigųbus efektyviai ir skaidriai naudojami, kad valstybės statomų objektų kainosneišaugs trigubai, o "procentai" nenuguls korumpuotų asmenų kišenėse.

Politinių partijų finansavimo pertvarka yra tik viena medaliopusė. Nemažesnės svarbos yra ir rinkimams išleidžiamų partinių lėšų kontrolėbei išlaidų atitikimas viešosios erdvės audito rezultatams. Šiandien neturimenei kontrolės, nei audito. Be to, neturime ir vienos institucijos, kuriai būtųpriskirta ši funkcija. Neišspręndus šių klausimų, neskaidrumo politinėjeerdvėje tik padaugės. Tai būtų džiugi žinia neskaidraus finasavimo čempionams, šiandienšelmiškai besišypsantiems ir mojantiems mums iš televizijos ekranų.

Įstatyme turėtų būti aiškai reglamentuotas politinių reklamųturinys, draudžiama paslėpta reklama, pirmenybė teikiama idiologinei irprofesionaliai diskusijai. Palikime strypčiojimus ant parketo, dalyvavimuspramoginėse laidose bei akių merkimą nuo milžiniškų lauko reklamų už įstatymoribų. Sudarykime sąlygas rinkėjams pažinti politikus profesionaliosediskusijose, o ne "šok ar dainuok su manimi" ir kituose panašaus pobūdžio televizijos projektuose.

Ant politinių partijų ir jų politikų stalo gulintis įstatymas kartuyra esminis pasirinkimas. Pasirinkimas, žymintis takoskyrą tarp skaidrumo ir korupcijos,tarp valstybės stiprinimo ir tarnavimo neaiškiems interesams.

Tėvynės Sąjunga š.m. gegužės mėnesį vykusiame visuotiniamepartijos suvažiavime savo pasirinkimą jau padarė (rezoliucija „Dėl kovos su korupcija stiprinimo"),laikas rinktis kitiems.

Euro zonos krizė trumpai

2011-10-24T21:08:00.012+03:00

Dar neskolinkim Graikijai krizių premjero

2011-10-10T22:44:00.008+03:00

Antroji krizės banga, tai žodžiai šiandien nuolat skambantys ir mirgantys visuomenės informavimo priemonėse, mūsų diskusijose, pagaliau darantys didelę įtaką mūsų asmeninių išlaidų planavimui, darbdavių planams bei visai šalies ekonominei perspektyvai.

Tačiau ar tai tikrai nauja krizės banga, ar tik gilios finansų suirutės, savo regimąją išraišką įgavusios 2007 metais, dėsningas tęsinys? Tuomet buvo daug kalbėta bei rašyta apie godžius bankininkus, sukūrusius išvestinius finansinius instrumentus ir stačiusius finansines piramides, nieko bendra neturėjusias ir neturinčias su realiąja ekonomika, apie masinę psichozę skolintis ir labai gerai gyventi dabar, žinoma, ateities sąskaita, apie naujai pastatytus pajūrių miestus, kurie galbūt niekada nesulauks savo gyventojų.

Krizės įkarštyje blogų paskolų apimtys analitikų prognozėse jau siekė fantastinius du ar tris trilijonus JAV dolerių ir staiga viskas nurimo: krizė baigėsi - tiek Europos, tiek JAV bankai sėkmingai išlaikė stiprumo ir patikimumo testus, nusirašė santykinai nedidelę dalį paskolų ir beveik pamiršo tą baisųjį krizinį laikotarpį, biržos nusidažė žalia spalva, o gyvenimas beveik grįžo į senąsias vėžes.

Tačiau tikrovė, regis, yra žymiai žiauresnė. Milžiniški laisvų pinigų srautai susiformavę iš ypač didelio Kinijos einamosios sąskaitos, t.y užsienio prekybos pertekliaus , bei praeitame dešimtmetyje nuolat augę pensijų fondų investiciniai biudžetai didžiąja dalimi buvo panaudoti ne realioje, tikrąją ekonominę grąžą kuriančioje ekonomikoje, o jau minėtų finansinių ir nekilnojamojo turto piramidžių statybose.

Kur pradingo tos blogosios paskolos, kodėl tik nedidelė jų dalis rado tinkamą įvertinimą? Atsakymas ne toks jau sudėtingas. Apėmus panikai, privačios finansinės institucijos visomis išgalėmis stengėsi minimizuoti nuostolius, masiškai atitraukdamos savo piniginius išteklius tiek iš finansų rinkų, tiek iš realiosios ekonomikos. Vartotojai, apimti baimės, nedelsdami atsisakė daugelio savo vartojimo įpročių. Pasaulinė ekonomika pradėjo stoti, blogos ir rizikingos paskolos išplaukė į paviršių, o kartu nemaža dalis net ekonomiškai pagristų paskolų tapo rizikingomis.

Kokie tuo metu buvo galimi sprendimai? Esminė finansinio sektoriaus reforma įdiegiant ypač griežtą šio sektoriaus reguliavimą, ribojant išvestinių finansinių inžinierinių priemonių taikymą bei jau padarytų investicijų, naudojant tokio tipo finansinę inžineriją, kruopštus auditas. Ir, žinoma, iš to sekantis vienkartinis nuostolių nurašymas bei pasitikėjimo finansinėmis institucijomis atkūrimas.

Lygiagrečiai turėjo būti vykdomos šalių, turinčių ypač dideles viešąsias skolas bei biudžeto deficitus, griežtos viešųjų finansų subalansavimo programos bei piliečių švietimas skatinant atsakingą privatų vartojimą bei atsakingą požiūrį į šeimos ar asmeninius finansus.

Tačiau buvo pasirinktas kitas kelias. Finansinėms institucijoms dėl baimių ar negalėjimo gauti finansinių išteklių traukiantis iš rinkų, jų vaidmenį aktyviai perėmė įvairių šalių vyriausybės. Gelbėjimo paketai skirti didinti privatų ir viešąjį vartojimą pasipylė kaip iš gausos rago. Kas dalino subsidijas automobiliams, kas skolintus pinigus investavo į sunkiai atsiperkančius infrastruktūrinius projektus, o kas paprasčiausiai, šalia įvairių subsidijavimo formų, sumažino dar ir mokesčius.

Visa tai, be abejo, iš skolintų lėšų, juk išsivysčiusių valstybių AAA reitingais tuo metu niekas net neišdrįso suabejoti ir nesvarbu, kad šių šalių skolų kupra dažnu atveju jau buvo perkopusi 100 procentų nuo nacionalinio produkto. Realybė yra paprasta, valstybės skolai siekiant daugiau kaip 70 procentų nuo BVP, bet kurios šalies ekonomikos augimas sunkiai bepadengia priaugančias skolos palūkanas, nekalbant jau apie stagnuojančias ir toliau taškančias skolintas lėšas abejotinam vartojimo skatinimui ekonomikas.

Skatinimas skatinimu, tačiau skolas mokėti reikia. Skausmingiausia tą dabar daryti tiems, kurie ne tik skatino, bet ir prieš skatinimą nevaldė ekonomikos ir viešųjų finansų. Nevaldė, o reikalui esant statistinius duomenis pagal poreikį gražindavo. Taip Pietų Europos šalys, su apardytomis kaip Atėnų Akropolis ekonomikomis, ne tik gebėjo toliau sėkmingai skolintis, bet net ir į Euro zoną prasmukti sugebėjo.

Tačiau kiekviena apgavystė ir kvailystė turi savo pasekmes ir kainą. Europos ekonomikos širdis yra Vokietijos ekonomika. Tai jos ekonomika palaiko Euro zonos stabilumą bei vis dar ganėtinai aukštą euro kursą. Santykinai aukštas euro kursas bei nenoras ir negebėjimas drastiškai mažinti viešąsias išlaidas neleidžia Graikijos ekonomikai atkurti konkurencingumą bei atgauti investuotojų pasitikėjimą.

Labiausiai dėl to kankinasi Vokietijos ir Prancūzijos bankai, pensiniai fondai bei šių šalių vyriausybės, kurios turi tik du pasirinkimus, - dengti visus galimo Graikijos bankroto nuostolius tiesiogiai rekapitalizuojant savo šalies bankus, kitaip tariant, dengti nuostolius dabar ir visus iš karto, arba bandyti įtikinti partnerius Europoje ir pasaulyje solidariai prisidėti prie šios laikrodinės bombos, tiksinčios po pasaulio ekonomikos pamatais, išminavimo.

Iniciatyvų esama tikrai nemažai. Gaisrams Pietų Europoje gesinti kuriamos specialiosios finansinės institucijos, kaip Euro zonos finansinio stabilumo fondas. Neatsilieka ir Tarptautinis valiutos fondas, vadovaujamas prancūzės Cristine Lagarde, pasiūlęs nurašyti ir padengti iki 50 procentų Graikijos viešojo sektoriaus skolų. Priešingu atveju, staigus Graikijos bankrotas sukeltų domino efektą visame Pietų Europos regione, kuriame daugumos valstybių skolos yra perkopusios per 100 procentų nuo šių šalių nacionalinio produkto.

Nuostolius šioje situacijoje galima tik minimizuoti. Tarptautinio valiutos fondo pasiūlytas visas skolų restruktūrizavimas, nurašant iki 50 procentų Graikijos skolų, yra pati geriausia išeitis Graikijai. Planas iš esmės panašus į įmonės, atsidūrusios bankrote, restruktūrizvimą. Svarbiausia jo sąlygą yra restruktūrizavimo plano patvirtinimas ir griežtas jo laikymasis. Privačiame versle sėkmingai pasibaigusių restruktūrizavimų santykinai nėra daug. Ar gali pasisekti Graikijai?

Šios šalies vyriausybės bandymai prisiimti įsipareigojimus ir aktyviai vykdyti fiskalines reformas sutinka ypač aštrų visuomenės pasipriešinimą, todėl pastangos sudaryti ir realiai vykdyti restruktūrizavimo planą gali likti bevaisės arba užtrūkti neparastai ilgai.

Taigi, dozuojant paramą Graikijai bei jos paketus rišant prie esminių fiskalinių reformų, tarptautinės finansų rinkos toliau išliks didelėje įtampoje. Skolų „užkratas“, yra pavojingas ne tik Graikijai, jis grasina žymiai sunkesnėmis pasekmėmis galimai plisdamas į kitas šalis: Italiją, Ispaniją, Portugaliją, Airiją ar net Prancūziją. Valdant šias rizikas gali tekti staiga nurašyti nuo 20 iki 60 proc. aukščiau išvardintų šalių skolų, o išlaidos tam galėtų siekti net iki 700 milijardų eurų. Tačiau tai jau būtų apokaliptinė prognozė. Labiau tikėtina, kad nurašymų mastas bus mažesnis , o Euro zona bei didžioji dalis Europos Sąjungos pateks į keleto metų ar net ilgesnį ekonominio nuosmukio laikotarpį.

Krizės gylis ir plotis labai priklausys nuo Vokietijos ekonomikos gyvybingumo bei nuo kitų Pietų Europos valstybių gebėjimo vykdyti reikalingas fiskalines reformas bei atkurti šių šalių konkurencingumą. Šie iššūkiai kai kurioms iš jų, išliekant Euro zonos narėmis, greičiausiai yra tiesiog neįveikiami.

Iššūkis Lietuvai

2009 metais Lietuvoje, per patį krizės įkarštį, šalies vyriausybė ir jos vykdomos reformos, buvo tapę tarsi keiksmažodžiu daugelio lūpose. Buvo lenktyniaujama kas smagiau, smarkiau ir su didesne pagieža įspirs. „Naktinės reformos“, „Ekonomikos žlugdymo planas“ - tokie ir panašūs sąmojai liejosi per kraštus ir be atvangos, palydimi siūlymų kuo skubiau gaivinti vartojimą, tam nukreipiant net skolintas lėšas. Šiandien tokie pamokymai ir pasvarstymai atrodo daugiau nei juokingi, tačiau tuomet jie rimtu veidu buvo pristatinėjami kaip vienintelė alternatyva Vyriausybės vykdytai politikai.

Ką reiškia neatsakinga finansų politika, o tokią vykdė prieš krizę veikusi socialdemokratų vyriausybė, bei kur nuvažiavo tik vartojimą skatinusios šalys mes visi matome ir nenorime būti tų šalių vietoje.

Alternatyvos šios Vyriausybės vykdomai ekonominei ir finansų politikai nėra. Tolesnis biudžeto deficito mažinimas, efektyvus eksporto skatinimas, investicijų pritraukimas, paslaugų ir aukštos pridėtinės vertės ekonomikos kūrimas neturi jokių kitų rimtų alternatyvų.

Tą patvirtina ir šalies ūkio rezultatai. Šių metų pirmo pusmečio BVP augimas siekia 6,3 procento, eksportas pernai augo 45 proc. ir toliau išlaiko beveik 30 proc. augimą, 2010 metais tiesioginių užsienio investicinių projektų buvo įgyvendinta 52 proc. daugiau, o bendras TUI srautas 2010 metais padidėjo beveik 4 kartus. Nedarbo lygis toliau nuosekliai mažėja, biudžeto deficitas 2008 metais siekęs 14 proc., 2012 metais prognozuojama sumažės iki 3 procentų, o tai reikštų, jog Lietuva atitiks Mastrichto kriterijų. Visi šie makroekonominiai rodikliai patvirtina sėkmingą šalies ekonomikos kursą bei rodo, kad esame geriau pasiruošę atlaikyti Europą krečiančios krizės tąsą.

Žinoma, būtų naivu tikėtis, kad Euro zonoje įsismarkavusios audros aplenks Lietuvą. Traukiantis kai kurioms mūsų eksporto rinkomis, bei prastėjant visuomenės lūkesčiams, nuo kurių priklauso vidaus vartojimas, tokio spartaus ekonomikos augimo, koks bus šiais metais, tikėtis tikrai neverta.

Vis dėlto, tęsiant dabartinę fiskalinę politiką, imantis papildomų kryptingo ekonomikos skatinimo bei pertvarkymo priemonių netgi recesijos didesnėje Europos sąjungos dalyje sąlygomis, galėtume vis dar turėti BVP augimą, nekrentančias algas bei neblogėjančią padėtį darbo rinkoje.

Vertinant rizikas eksporto srityje, pažymėtina, kad nors Vokietija ir prisiims nemažą dalį krizės nešamos finansinės naštos, tačiau dėl silpnėjančio euro jos ekonomika ir eksportas išliks pakankamai konkurencingi. Taigi, mūsų šalies įmonių eksportuojamos inžinierinės bei chemijos pramonės produkcijos srautai į Vokietiją bei Skandinavijos šalis turėtų mažėti nežymiai. Plataus vartojimo prekių eksportas į Euro zoną lėtės, o dėl krintančių pasaulinių naftos kainų, kurios gan stipriai veikia Rusijos biudžeto politiką, turėtų trauktis mūsų eksportas ir į Rusiją.

Eksportuojančios šalies įmonės turėtų didinti rinkos dalį stiprinant naujų partnerių paiešką jau įsisavintose eksporto rinkose. Būtina galvoti ir apie eksporto geografijos plėtrą. Dideles neišnaudotas galimybes demonstruoja Centrinės Azijos ir mūsų verslui jau neblogai pažįstamos Pietų Kaukazo šalys. Silpnėjant eurui patraukli darosi ir milžiniška JAV rinka, į kurią mūsų eksporto apimtys vis dar labai simbolinės. Beveik milijardą litų siekiantis neigiamas prekybos balansas su Kinija rodo mums, kad eksporto galimybės šioje milžiniškoje rinkoje net nepradėtos semti.

Parama lietuviško eksporto skvarbos pagrindinėse mūsų eksporto rinkose didinimui ir eksporto rinkų diversifikavimas - toks turėtų būti strateginis valstybės uždavinys gilios krizės Euro zonoje akivaizdoje. Papildomos biudžeto lėšos VšĮ „Versli Lietuva“, dirbančiai pagal gerus privataus verslo standartus, aktyviai organizuojančiai eksportuojančių įmonių mokymus, misijas ir eksporto rėmimo veiklą tikslinėse rinkose, grįžtų šaliai per augančius eksporto ir mokesčių į biudžetą srautus.

Stiprinant ekonominį atstovavimą reikėtų ieškoti galimybių atidaryti Lietuvos prekybos biurus tiek JAV, tiek Kinijoje. Pertvarkytinos ir Europos Sąjungos lėšomis finansuojamos įvairios eksporto rėmimo programos, didinant paramos dydį bei finansavimo intensyvumą.

Neabejotina parama šalies ekonomikai yra A. Kubiliaus vyriausybės inicijuoti didieji infrastruktūriniai projektai, ypač svarbus tolesnis spartus jų įgyvendinimas. Visagino atominės elektrinės, suskystintų gamtinių dujų terminalo statyba, efektyvus daugiabučių renovavimas, spartus geležinkelio „Rail Baltica“ bei aplinkosauginių projektų vystymas ateityje įneš reikšmingą dalį į šalies BVP augimą.

Tiesioginės užsienio investicijos - tai galimybė šaliai pritraukti papildomus finansinius srautus bei kurti gerai apmokamas darbo vietas. Krizės tarptautinėje aplinkoje sąlygomis būtų naivu tikėtis didėjančio investicijų srauto. Tam reikalingos kryptingos pastangos. Krizės sąlygomis toliau matysime didžiųjų finansinių kompanijų norą optimizuoti verslo procesus, todėl aktyvus darbas bandant pritraukti paslaugų centrus, įdarbinančius šimtus ir tūkstančius kvalifikuotų darbuotojų, yra aiškus prioritetas.

Šiandien investicijų pritraukimui Lietuvai labai praverstų Izraelio patirtis. Izraelyje 1992 metais priėmus įstatymą, kuriuo investicijos į aukštąsias technologijas kompensuojamos iki 30 proc., šalis susilaukė beveik visų didžiausių pasaulyje šios srities įmonių investicijų. Pažymėtina, kad Izraelio finansų ministerija, šias dotacijas traktavo ne kaip išlaidas, o kaip šalies investicijas su tiksliai paskaičiuotais, grįžtančiais į valstybės biudžetą piniginiais srautais.

Prabangos mokestis bei nekilnojamojo turto mokestis antrajam būstui galėtų būti nukreipti didinti neapmokestinamąjį minimumą labiausiai pažeidžiamoms socialinėms grupėms. Tai reikšmingai prisidėtų prie socialinės atskirties mažinimo bei solidarumo visuomenėje didinimo. Mažiausiai uždirbantys asmenys visas gaunamas lėšas išleidžia pirmo būtinumo prekių įsigijimui bei vartojimui, todėl tikėtina, kad gautos papildomos pajamos bus išleistos lietuviškos pramonės produkcijai įsigyti.

Socialinės apsaugos sektorius vienas iš intensyviausiai naudojančių šalies biudžeto lėšas.

Konkurencijos į rūpybos sektorių įleidimas bei dalinis jo išvalstybinimas, pasitelkiant šioje srityje aktyviai veikiančias nevyriausybines organizacijas, leistų išlaidas šioms paslaugoms dažnu atveju sumažinti net iki 3 kartų. Didėtų šių paslaugų kokybė bei žmonių gaunančių paslaugas pasitenkinimas.

Plačios apimties, Europos sąjungos lėšomis finansuojama, socialinių klasterių programa leidžianti NVO prisiimti atsakomybę už dalį socialinių paslaugų turėtų būti sparčiai kuriama ir diegiama. Panašios programos, sukurtos per itin didelio masto krizę Švedijoje ir kitose Skandinavijos šalyse, leido šios šalies BVP auginti papildomai beveik 1,5 procento.

E-sveikata kompleksinis diegimas, sveikatos paslaugų tarifų pertvarka pagal geriausius pasaulio modelius, leistų valstybei žymiai geriau kontroliuoti bei mažinti išlaidas neefektyviame sveikatos apsaugos sektoriuje.

Šalis, turinti gydytojų vienam gyventojui du kartus daugiau nei Europos sąjungos vidurkis ir daugybę tuščių ligoninių, atlikus minėtas pertvarkas, kartu visoms šalies institucijoms kryptingai stengiantis pritraukti pacientų srautus, galėtų pasiekti visai neblogų rezultatų.

Šalies BVP susideda iš trijų dedamųjų: eksporto, investicijų bei vartojimo. Lietuva, kompleksiškai įgyvendindama siūlomas priemones, stiprindama ekonomikos konkurencingumą, efektyviai mažindama deficitą bei toliau išmintingai investuodama Europos sąjungos fondus, turi visas galimybes išlaikyti ekonomikos augimą.

Galimos rizikos

Tiek Europinis , tiek Lietuviškas makroekonominės raidos scenarijai turi savo galimus sprendimus ir galimas rizikas. Didžiausia rizika su kuria susidurs Europos sąjunga, bus graikiškojo nemokumo plitimas į kitas Euro zonos ekonomikas, tuo tarpu Lietuvos makroekonominės rizikos sietinos su artėjančiais Lietuvos Respublikos Seimo rinkimais.

Prieš rinkimus pastangos stiprinti šalies ekonomika, toliau mažinti biudžeto deficitą susidurs su aršiomis populistų atakomis. Skambantys neatsakingi šūkiai kelti minimalų darbo užmokestį iki 1500 litų, jau nuo kitų metų pradėti kompensuoti prarastas pensijas po rinkimų biudžetui gali kainuoti daugiau nei milijardą litų. Tai kelias į aklavietę.

Populistinė šalies Vyriausybė įgyvendinanti populistinius šūkius Lietuvai grėstų bankrotu. Ekonominių krizių laikotarpį galima būtų metaforiškai prilyginti fronto linijai. Gydytojai dirbantis savo darbą karo lauko sąlygomis nėra nei malonūs, nei saldžiabalsiai: jie šypsosi mažai, tačiau efektyviai daro jiems patikėtą darbą. Tik tokiais principais dirbanti Vyriausybė šiandien ir ateityje galės užtikrinti, kad Lietuva neatsidurtų toje pačioje baloje, į kurią populistinės vyriausybės ją jau buvo įstūmę.

Taigi, po rinkimų skolinti krizių premjerą Pietų Europos šalims, Lietuvai būtų per didelė prabanga.

Aš gerbiu teismo sprendimą

2011-10-03T23:09:00.002+03:00

Nemėgstu sąmokslo teorijų ir tikiu, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą remdamasis teisės ir teisingumo principais. Džiaugiuosi, kad gyvenu teisinėje valstybėje, kur galiu savo bylą patikėti nepriklausomam teismui. Visos nutarties nekomentuosiu, pabandysiu žvilgtelti tik į keletą teismo išsakytų argumentų, su kuriais nesutinku.

Išrašas iš teismo sprendimo: „Pareiškėjo argumentai dėl politinio spaudimo Komisijos nariams, jų išankstinio nusistatymo, šališkumo, bei teiginiai, kad sprendimas pripažinti pareiškėją kalt, pažeidus Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas, buvo priimtas dar iki Komisijos posėdžio, neišklausius pareiškėjo paaiškinimų, paneigti remiantis byloje surinktais įrodymais ir Komisijos narių parodymais teismo posėdyje. Teismo posėdyje apklausti liudytojai R. Rekerta, R. Juozapavičius, E. Vaitkienė ir D. Paulauskienė parodė, kad sprendimo projekto ruošimas yra įprasta darbo tvarka – darbuotojas, atlikęs tyrimą, pateikia ir sprendimo projektą, su kuriuo prieš 3 dienas iki posėdžio supažindinami visi komisijos nariai.“

Teisme išaiškėjo, kad „Vyriausioji tarnybinės etikos komisija“ sprendimą dėl mano interesų konflikto vis dėlto priėmė už akių. Nei vienas komisijos narys nepaneigė, kad sprendimas buvo parengtas, įskaitant ir svarbiausiąją nutariamąją dalį, dar prieš komisijos posėdį. Ypač teismo dėmesys buvo atkreiptas į faktą, kad nutariamoji dalis iš išankstinio „šablono“ ar „paruoštuko“, kaip įvardino kai kurie komisijos nariai, į sprendimą buvo perkelta be jokios pataisos. Teismas neišgirdo iš liudijusių komisijos narių, kad tokie „šablonai“ ar „paruoštukai“ yra ruošiami ne taip dažnai. VTEK narių teigimu, pusė komisijos sprendimų, dėl kažkokios keistai nusistovėjusios komisijos darbo praktikos, nutariamąją dalį turi iš anksto.

Įdomus yra pats faktas, kad nemaža dalis šių, iš anksto parengtų sprendimų, vis dėlto, būna be nutariamosios dalies. Iškalbinga yra ir tai, kad viena iš komisijos narių, komisijos posėdyje varčiusi jau parengtą komisijos sprendimą ir paklausta ar šiame sprendime jau yra nutariamoji dalis, tikino, kad tokios jame nėra ir negali būti. Teisme posėdžio metu išaiškėjo, kad tai buvo netiesa. Tarnybinės etikos komisijos pirmininkas, kaip dera tikram teisininkui, teisme argumentavo, esą pagal pareigų aprašymą, tyrimą ir sprendimo motyvus parengia tyrėjai, o komisijos nariai tam įtakos neturi. Teismo posėdyje kiti liudiję komisijos nariai tvirtino ką kitą, kad sprendimas mano byloje, dalies komisijos narių, buvo išdiskutuotas iš anksto, o tyrėja esą surašiusi jų bendrą nuomonę.

Taigi, faktai iškalbingi. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija savo sprendimus priima už akių. Neigiamas komisijos sprendimas, asmeniui pažeidusiam tarnybinę etiką, užtraukia sankcijas, todėl šios nutartys lygintinos su teismo sprendimu. Man sunku įsivaizduoti teismą, kuris tik pagal prokurorų surinktą medžiagą nuteisia žmogų. Tačiau VTEK nariai tiek komisijos posėdyje, tiek liudiję teismo posėdžio metu, nematė tame nieko blogo. Tai, kad „Vyriausioji tarnybinės etikos komisija“ nemato reikalo suteikti asmeniui, kurio byla nagrinėjama galimybės sąžiningai gintis nuo pateiktų kaltinimų, rodo, kad šis komisijos sprendimas nebuvo nei teisingas, nei nešališkas.

Išrašas iš teismo sprendimo: „Iki paskyrimo į pareigas pareiškėjas dirbęs statybų versle ir žinodamas, kad jo motina yra statybų bendrovės AB „Specializuota komplektavimo valdyba“ akcininkė, pasirašydamas įsakymą dėl mokymo įstaigų renovacijos, turėjo pareigą ir galimybę pasidomėti laimėjusiais projektų rangovais tam, kad išvengtų galimo interesų konflikto“

Taigi teismas, skirtingai nei viešojoje erdvėje melą skleidusios, kai kurios oligarchų bei kitų neaiškių finansinių šaltinių finansuojamos masinės informacijos priemonės, konstatavo, kad valstybės lėšos buvo skirtos mokyklų renovacijai, o ne su manimi siejamai bendrovei paremti. Teismas nerado įrodymų, kad pasirašant 4 mokyklų renovavimo įsakymą man buvo žinoma, kad dviejuose iš jų savivaldybės skelbtą viešąjį pirkimo konkursą laimėjo konsorciumas, kuriame už statybinių medžiagų tiekimą bus atsakinga su manimi siejama bendrovė. Beveik 300 mokyklų, darželių gavo paramą renovacijai atlikti, renovacijos darbus atlikinėjo šimtai bendrovių. Būdamas Ūkio ministru pasirašiau daugiau nei 2500 paramos skyrimo atvejus. Visados Paramos gavėjas privalo skelbti viešą konkursą ir atsirinkti darbus atliksiančią, įrangą ar paslaugas tieksiančią bendrovę. Kiekvienam viešojo pirkimo atvejui išnagrinėti skiriant bent po 15 minučių, visa ši procedūra išsitęstų beveik 78 darbo dienas. Mano manymu, toks domėjimasis jau pats savaime galėtų sukelti, o ne pašalinti įtarimus dėl interesų konflikto ir reikštų, kad esu neatsiribojęs nuo buvusio verslo veiklos.

Gilios krizės sąlygomis dirbant ūkio ministru, 78 dienas skirti vien viešųjų pirkimų dokumentų nagrinėjimui nėra nei menkiausios galimybės. Viešųjų pastatų renovacija, kaip viena iš ekonomikos skatinimo plano dalių leido išgyventi ir išlaikyti darbo vietas daugeliui statybinių įmonių. Ūkio ministerijos inicijuotas ekonomikos skatinimo planas, siaučiant krizei, pagelbėjo daugiau nei 11 000 Lietuvos įmonių, o tai beveik kas šešta šalies bendrovė.

Įgyvendintos eksporto skatinimo bei investicijų pritraukimo priemonės yra viena iš svarbiausių dabartinio šalies grįžimo į itin spartaus ekonomikos augimo kelią priežasčių.

Taigi, ministras kiekvieną dieną sprendžia klausimus, susijusius su šalies ekonomikos skatinimu, verslo sąlygų gerinimu, ir naudą gauna bet kuri šalies bendrovė. Šitaip traktuojant įstatymą, versle dirbęs žmogus apskritai negalėtų užimti ūkio ministro pareigų, o tai jau diskriminacija pagal tarptautinę žmogaus teisių konvenciją.

Komisijos teisininkai teismo posėdžio metu demonstravo itin neigiamą nusistatymą verslo atžvilgiu. Man susidarė įspūdis, kad verslininko ir sukčiaus kategorijos jų supratime praktiškai nesiskiria, o dabartinis mano darbas versle yra beveik nusikaltimas.

Su tuo negaliu sutikti ir taikstytis, nes būtent verslas, garbingai mokantis mokesčius, moka atlyginimus ir Jums gerbiami Vyriausios tarnybinės etikos komisijos nariai ir jos teisininkai.

Popiežiaus Benedikto XVI kalba Vokietijos parlamente

2011-09-24T23:44:00.011+03:00

"The Listening Heart: Reflections on the Foundations of Law"
2011-09-22

Socdemai grįžta arba vanduo vilniečiams brangs

2011-09-24T23:10:00.009+03:00

Grobio dalybos pagaliau baigėsi. Po ilgų ir sekinančių mūšių dėl nukauto mamuto - Vilniaus miesto savivaldybės - jos postai ir posteliai išsidalinti pagal tai, kiek kas yra vertas, pagal raumenų masę ir suktumo koeficientą.

Apie koalicijos trapumą ar tvirtumą, koalicijos partnerių politinių tapatybių suderinamumą, čia nediskutuosime. Vyrus suvienija begalinė aistra medžioklės plotams bei garbingiems jos trofėjams.

Grįžta vyrai ir į „Vilniaus vandenų“ valdybą bei adminstraciją. Grįžta vedini geriausių norų bei nešini krepšeliu akmenukams, žymintiems gerus darbus, atliktus vilniečių labui, susidėti.

Pirmiausia „specialistai“, kaip save mėgsta tituluoti profesionalūs skalpų lupikai ir miklūs ilčių traukėjai, sutvarkys visą netvarką, kurią po savęs paliko tie niekam tikę amatininkai. Be abejonės, netvarkos palikta daug. Ją labiausiai įgudęs vyriausiasis specialistas mikliai nustatė vos iškilmingai įžengęs į generalinio direktoriaus kabinetą, kurį maždaug prieš pusmetį buvo priverstas ne taip iškilmingai apleisti.

Taip, suniokota ir sugriauta yra daug.

Labiausiai grįžusiam specialistui gaila projekto, turėjusio garantuoti, kad vanduo vilniečiams pabrangtų 50 procentų. Tiek vargo ir triūso į jį buvo įdėta, o, žiūrėk, per tą pusmetį, kol medžioklės plotas buvo nepatikimose rankose, nė per nago juodimą nepasistūmėta šio kilnaus socialdemokratinio tikslo link.

Ką reikštų niekingas vandens kainos padidėjimas 50 procentų, kai iki šiol be „Vilniaus vandenų“ tiekiamo vandens vargsta tiek žmonių. Juk būtent vargstantis žmogus - o toks buvo kainos didinimo motyvas - socialdemokratui visada svarbiausia.

Kvailiai tie kainų didinimui kelią tąkart užkirtę konservai, jie taip ir nesuprato, kad iki rinkimų tik metai beliko, o šitiek darbų dar reikia atlikti.

Tu, žmogau, spėk ir su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija susitarti dėl kainos didinimo ir teisingai reikiamus viešuosius pirkimus suorganizuok, teisigiausiai, darbus atliksiančią įmonę parink. Žodžiu, pragariškas darbas per tokį minimalų laikotarpį. Tačiau specialistai todėl ir yra specialistai, kad visa laiku būtų atlikta.

Patirties ir kompetencijos tam yra. Štai buvusio-grįžusio generalinio direktoriaus buldozeriu puoselėtas projektas „ Vilniaus dumblo apdorojimo įrenginių statyba“, panašu, užbaigtas bus sėkmingai. Visai nesvarbu, kad Europos kovos su sukčiavimu komisija OLAF preliminariose išvadose kalba apie ypač rimtas machinacijas susijusias su minėto projekto įgyvendinimu. Svarbiausia, kad paprastu žmogumi buvo rūpintasi.

Olafas olafu, o Seimo rinkimai ant nosies. Ne vien vilniečiams gyventi turi būti gera. Mamutų medžiotojų, skalpų lupikų ir ilčių traukėjų pasiilgo visa Lietuva.

Bent jie taip įsivaizduoja.

Numesk, Tėvyne, rūbą seną

2011-09-04T21:23:00.008+03:00

„Numesk, Tėvyne, rūbą seną, kurį užvilko svetimi!“ Šiuos Maironio žodžius Lietuva pirmą kartą išgirdo 1895 metais. Tai nepaprastai taiklūs, paprasti ir kartu labai gilūs žodžiai, tarsi galingu žibintu apšviečiantys karčią mūsų tautos patirtį bei nurodantys kelią, kuriuo turime žengti kurdami savo valstybės ateitį.

Tūkstantmetė šios žemės istorija šalia didingų laikotarpių yra paženklinta svetimų valstybių kišimosi, diktato, okupacijų bei masinių trėmimų. Kiekvieną skaudžią patirtį nulėmė tam tikros aplinkybės, o dažnai ir nederami veiksmai, kurie palieka randus tautos ir valstybės kūne.

Tiesė brėžiama per du taškus. Valstybės ateitis - per jos praeitį ir dabartį. Žvilgtelėkime per Maironio akinius į mūsų ateities tiesės taškus: kas yra tie rūbai, kuriuos prelatas kviečia nusimesti.

1795 metai. Vienos iš didžiausių Europos valstybių sudraskymas ir ištrynimas iš pasaulio žemėlapio buvo tik tikėtinas šalies politinio ir ekonominio elito vidinės erozijos rezultatas. Erozijos, kuri buvo nuolat skatinama ir intensyviai palaikoma kaimyninių valstybių. Papirkinėjimai, tarpusavio intrigos, asmeninių interesų iškėlimas virš valstybės, pagaliau tam puikiai talkinęs Liberum veto buvo išcentrinės jėgos, kryptingai vedusios prie valstybės žlugimo.

Tarpusavio vaidai, nuožmi konkurencija ėjo per globos ir užuovėjos ieškojimą Maskvoje. Kovodami su Radvilomis, 1752 metais didikai Čartoriskiai, kildinę save iš Gediminaičių, net nesigėdydami įsteigia Rusų partiją, o politinė mintis, ne be suinteresuotų valstybių įtakos, pasiekė tokias aukštumas, kad šūkis „jeigu neturėsime savo kariuomenės, tai mūsų niekas ir nepuls“ tapo beveik politinės minties viršūne.

Pagaliau po valstybės padalinimo Čartoriskiai atvirai stojo tarnauti į Rusijos imperatorės Jekaterinos II tarnybą. Daugiausia „pasiekė“ Adomas Jurgis Čartoriskis, darbavęsis kaip Rusijos Slaptojo komiteto narys, 1804-1806 metais pasiekęs net Rusijos užsienio reikalų ministro postą.
Tuomet kai valstybė ritosi žemyn , o daugelis iš nevilties braukė ašarą, šalia tarpo savanaudiškas sluoksnis, kurių žodyne sąvokos „Tėvynės išdavystė“ nebuvo. Sluoksnis, savo veiksmais pasmerkęs savo šalį 123 okupacijos metams.

Po to sekė tartum pabudimas, įkvėpęs 1831 ir 1863 metų sukilimus. Pabudimas, vedęs šviesiausią šalies visuomenės dalį per kartuves, katorgas ir tremtį. Pabudimas, kuris palankiai susiklosčius geopolitinei padėčiai 1918 metais padėjo atkurti valstybingumą. Beveik basi, prastai ginkluoti savanoriai padarė stebuklą - per aukas ir pasišventimą grąžino Lietuvą į pasaulio žemėlapius.
Tačiau pasiaukojimas ir pasišventimas netruko ilgai, atrodytų, lyg kažkas niekam nematant uždėjo tą pačią nugrotą plokštelę. Šalies politinis ir kultūrinis elitas net nepasibaigus pirmajam nepriklausomybės dešimtmečiui pradėjo varstyti svetimų valstybių ambasadų duris, nesigėdindami imti pinigus savo „politinei“ ir „kultūrinei“ veiklai.

Pinigai būdavo naudojami išmintingai: leidžiami laikraščiai, rašoma panegirika ir odės sovietinei santvarkai, vykstama pasisemti patirties į Lietuvai draugišką šalį.

Pabaiga ta pati: svetimos kariuomenės įžengimas ir intrigos net paskutinio posėdžio metu, beveik aklas kai kurių veikėjų tikėjimas, kišenėje laikant priimtinumo Sovietų Rusijai kortą ar atviras kariuomenės vado kolaboravimas. Generolas Vincas Vitkauskas tapo savotišku tarpukario Lietuvos Čartoriskiu, karišką karjerą pabaigdamas kaip Krašto apsaugos ministerijos Vyriausiosios likvidacinės komisijos pirmininkas, Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso vadas bei Maskvos Frunzės karo akademijos dėstytojas.

Veikėjai kiti, tačiau istorija vėl tokia pat: tarnystė svetimai valstybei, svetimos saulės atvežimas, valstybė likvidavimas, masiniai trėmimai bei nuožmi, dešimtmečius trunkanti patriotų partizaninė ir disidentinė kova.

1987 metų rugpjūčio 23 diena. Mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo žymi pirmuosius įtrūkimus Sovietų Sąjungos fundamente. Po to - Sąjūdis, Kovo 11 dienos Nepriklausomybės aktas, Sausio 13-oji, okupacinės kariuomenės išvedimas. Mes vėl laisvi. Tik ar išmokę pamokas?
Bijau, kad ne. Mes dvidešimt metų nepriklausomi, tačiau kunigaikštienių titulai, nelegalios partinės lėšos, nerentabilios spaudos finansavimas vėl liejasi upeliais. Besislepiančius Maskvoje ir vėl sugrįžtančius „didvyrius“ apipilame gėlėmis ir reitingais. Senatis voratinkliais ir dulkėmis apaugusioms byloms vis tiksi ir tiksi, o specialiosios tarnybos tebemiega ramybės miegu. Gal jų ir paskirtis tokia, ką gali žinoti, vis gi Gardinas ne taip toli.

Paskutiniaisiais metais atakos prieš nuosekliai vykdomą šalies modernizaciją, jos energetinę nepriklausomybę primena sinchroniškas vandenyno bangas. Staiga lyg pagal komandą dangus apsiniaukia, veikiantys veikėjai traukia plunksnas, megafonus ar lyg netyčia patogiai įsitaiso žiūrimiausiose televizijų laidose traukdami seną giesmę, kurią dar pamena Čartoriskių Lietuva. Kariuomenės mums nereikia, mus NATO gins, atominės elektrinės, jokių dujų terminalų nereikia, nes viską motulė Rusija duos pusvelčiui.

Pats choras šiais laikais kiek platesnis, šalia politinio elito į naudos sau paieškas valstybės sąskaita nespjauna nei stambiosios verslo grupuotės, nei keistai angažuotos plunksnos brolių grupelės. Veikimo būdas ir tikslai panašūs kaip ir Žečpospolitos laikais, tik technologijos kitos ir veikiantys asmenys jau kiti.

Niekinti ir žeminti dirbančius savo šaliai, šaipytis iš svarbių valstybei projektų, šalia asmeninių interesų tenkinimo, jiems yra ir pramoga. Didžiausias ir įtaigiausias melas visuomet konstruojamas tiesos pagrindu, „sensacijai“ parenkant niekinančia antraštę, teisingus faktus iškraipant bei apipinant juos užsiduotam tikslui reikalingais leitmotyvais. Antraštė prie antraštės, melas prie melo, paskleistas per keletą žiniasklaidos priemonių, kelią bangą. Banga po bangos žiūrėk ir energetinė nepriklausomybė ar koks kitas svarbus tikslas visuomenės sąmonėje, tampa visiška nesąmone. Banga po bangos - ir savos valstybės niekam jau nebereikia.

Todėl užtraukime naują giesmę broliai, kaip rašo Maironis, tame pačiame eilėraštyje, kad tarpusavio rietenos, keliaklupsčiavimai svetimiems, gerų tikslų ir darbų niekinimas nesugrąžintų ten, kur jau keletą kartų esame buvę

Sistema ginasi

2011-08-11T16:10:00.005+03:00

Esu dėkingas nepriklausomiems žurnalistams už tą begalinę meilę mano asmeniui. Lieka tik pasidžiaugti – vos pasigirdus apie mano galimą kandidatavimą Fabijoniškių apygardoje iš karto sulaukiau išskirtinio dėmesio.

Veikėjams, kuriems buvau išskirtinai neparankus iki šiol, ir vėl neramu. Vien nuo minties, kad dalyvausiu Seimo rinkimuose, jiems nebesimiega naktimis. Sistema ginasi. Visa, ką dariau pastaruosius dvejus metus senosios sistemos – korumpuotų viešųjų pirkimų, neskaidrios ES paramos skirstymo, neefektyvaus valstybinio turto valdymo - architektams labai nepatiko ir nepatinka.

Pastarąsias kelias savaites žiniasklaidos priemonėse buvo galima skaityti, kaip D. Kreivys trukdė susijungti Turto bankui su Turto fondu. Kaip nevykusiai vykdė verslą kontroliuojančių institucijų reformą, lyg pamiršdami, kad šiuose baruose jau pusmetį darbuojasi kiti asmenys.

Šiandien mano draugai iš kairės (nepainioti su politine kaire) paskelbė sensaciją – su D. Kreiviu susijusioms bendrovėms net du ministrai atseikėjo europinę paramą.

Pasitikslinau, parama įmonių darbuotojų mokymams iš tiesų yra gauta. Paraiška paramai gauti pateikta iki man tampant ministru. Ar tai kriminalas, kad įmonė rūpinasi efektyviu valdymu ir šimtų darbuotojų mokymais, kaip ir šimtai kitų Lietuvos įmonių, gavusių europinę paramą?

Dar kartą noriu priminti, kad bendrovėms, kuriose aš turiu akcijų, vadovauja profesionalūs vadybininkai, kurie atsakingi už įmonių rezultatus, jų sėkmes ir nesėkmes. Įmonių vadovų pagrindinė užduotis – rūpintis bendrovių rezultatais, nuo kurių priklauso akcijų vertė, darbuotojų atlyginimai ir darbo sąlygos, bei bendruomenės gerovė per valstybei sumokamus mokesčius. Džiugu, kad įmonės tai efektyviai daro, o žurnalistas tai pastebėjo, apibūdindamas įmones kaip puikiai veikiančias.

Tačiau, pasirodo, D. Kreivys kontroliuoja net du ministrus ir įvairias verslo asociacijas – šios klusniai, D. Kreivio nematomai rankai pamojus, gautas lėšas perskirsto taip, kad liktų patenkintos tik susijusios įmonėms.

Labiausiai patiko schema. Pasirodo, D. Kreivys valdo milžinišką verslo ir politikos imperiją. Esu labai pamalonintas ir dėkingas.

Labiausiai esu dėkingas visiems savo draugams žurnalistams už tą nenutrūkstamą politinę reklamą. Juk draugai tam ir yra draugai.

Jiems nemalonu

2011-06-18T01:17:00.009+03:00

„Korupcijos Lietuvoje nėra, na gerai, jos beveik nėra ir, žinote, man apskritai nemalonu apie tai kalbėti ir net gi klausytis“, - mestelėjo garbingas socialdemokratas.

Drąsiau, žvilgtelkite į savo kūrinį, gerbiami socializmo ir demokratijos kalviai, mūsų šalies politinės kultūros ir sistemos architektai, valdę šalį didžiąją dalį viso nepriklausomybės laikotarpio.

Suprantu, kad mes kalbame skirtingomis kategorijomis ir atstovaujame skirtingą istorinę atmintį. Pagal rytietiškus standartus valdininko pamaloninimas nėra kyšis. Tai tik priemonė sužadinti draugiškus jausmus, pagaliau tai galinga inspiracija pastarajam nuveikti ką nors gero.

Nesvarbu, kad to gėrio recipientas tokiais atvejais nėra valstybė ir jos piliečiai, bet žmogus, bičiulis, kuris pagal socialdemokratišką sampratą yra pirmiausia. Taigi viskas tik dėl jo ir jam – bičiuliui.

Pagaliau, tūlas partietis iš kairės patikslintų, kad socialdemokratai mūsų valstybe rūpinosi jau nuo tų tolimųjų 1945-ųjų, tiesdami kelius, statydami viadukus ir elektrines, konstruodami dujotiekius. Todėl tik jie ir žinojo geriausiai, kaip reikia pasitarnauti „žmogui“ privatizuojant tuos dujų vamzdžius, skirstomuosius tinklus ar vieną kitą alkoholio fabrikėlį, o korupcija čia nieko dėta, nes bičiulystė svarbiausia.

Bičiulystė 14 metų buvo pagrindinis atskaitos taškas ir visko ko matas, todėl viskas kas vyksta Lietuvoje pastaruosius dvejus metus sistemos architektams labai nemalonu ir nepatinka.

Štai viešieji pirkimai - kaip buvo puikiai tvarkytasi, nedidelė, klusni tarnyba, popierius viską iškenčia , nurodymas į kairę, į dešinę ir žiūrėk žmogus patenkintas, nes ne valstybė ir jos piliečiai, o žmogus svarbiausia. Mechanizmas iš tiesų puikiai veikė. Ne veltui visos tarnybos sienos nukabinėtos paveikslais su įžymių socialdemokratų dedikacijomis – už tarnystę ir atsidavimą. Dabar bičiuliams tikrai nemalonu stebėti ir girdėti kuomet „be priekaištų“ veikusi sistema yra demontuojama.

Valstybinės įmonės -šiukštų prie jų net nesiartinkite, tik „specialistai“ geriausiai išmanė visas jų veikimo plonybės ir mechanizmus. Tik socialdemokratai ir jų paskirtieji žinojo, kaip jas valdyti ir tvarkyti , todėl prie vandenų, geležinkelių ar kitų medaus nešėjų ir šiandien negalima net artintis. Ar gi svarbu, kad valstybė ir jos piliečiai iš puikiųjų įmonių naudos gaudavo ir tebegauna kaip iš ožio pieno, svarbiausia, kad bičiuliai ir žmogus patenkintas.

Pertvarkos energetikos sektoriuje taip pat ne prie širdies, o be to ir draugai Rusijoje pyksta. Kam to viso reikia - pastatys už mus ir elektrinę, ir dujotiekius, o jeigu būsime geri gal ir net naftą per „družbą“ paleis. Vokiečiai su prancūzais senai tą suprato, tik mes apie kažkokių europinių trečiųjų paketų įgyvendinimą tebesvaigstame.

Žodžiu, nieko gero iš tų konservatorių, nemalonu nei kalbėti, nei klausytis, tikimės, kad nedaug jiems ir beliko, o sugrįžę viską ištaisysime, jeigu koks rėmėjas nuskriaustas, kompensuosime, žmogus dėl viešųjų pirkimų ašarą lieją , nušluostysime, o bičiulio energetikos specialisto tikrai nepamiršime.

Aš renkuosi Andrių Kubilių

2011-05-20T22:44:00.007+03:00

Nobelio premijos laureatas Izraelio prezidentas Shimon Peres, paklaustas, kodėl šiandien jis turi milžinišką tautos palaikymą, kai savo premjeravimo ar ministravimo laikotarpiais aukštais reitingais pasigirti tikrai negalėjo, atsakė labai taikliai ir įžvalgiai: „Jeigu esi viršuje ir esi tikras vadovas, privalai būti visų priekyje. Jeigu esi visų priekyje, buvimas mažumoje yra neišvengiamas. Reikėjo laiko ir daugelis dalykų dėl kurių aš kovojau tapo realybę“. Šis atsakymas – Lietuvos nūdienos atspindys,

Istoriją kuria lyderiai – lyderiai, kurie nebijo sudėtingiausiu savo valstybei laikotarpiu priimti reikalingus, bet neišvengiamus sprendimus, ir atsidurti mažumoje. Savo sėkmės lyderius turėjo ir šios gilias krizes išgyvenusios šalys: Izraelis, Airija, Suomija ar mažytis Singapūras. Visos jos šiandien yra įvardijamos kaip pačios moderniausios šalys pasaulyje.

Paklausite, ką tai bendro turi su Lietuva? Be ekonominės krizės, suteikiančios progą įgyvendinti reikalingas reformas, mes taip pat turime premjerą, gebantį ir nebijantį daryti labai gilius ir esminius pokyčius šalyje. Premjerą, nesibaidantį atsakomybės ir nesivaikantį reitingų, premjerą bei partijos lyderį, kokio šiandien labiausiai reikia.

Lietuvą, kaip valstybę, tebeturime pastatytą pagal aa A. Brazausko suvokimą ir supratimą, t.y dalinusią „poklonus“ Maskvai, už dujas atsiskaitinėjusią Lietuvos įmonių kontroliniais paketais, vietoje atsinaujinančių šaltinių prie kiekvieno namo vedusią rusiškų dujų vamzdį ir pagaliau ramiai laukusią kol užges paskutinis Ignalinos AE reaktorius.

Netgi Valstybės investicijų programa Finansų ministerijoje, iš kurios yra finansuojamos visos šalies investicijos, priminė garsiuosius „Maskvos fondus“, kai, kaip pamenate, komunistams reikėdavo kas met važiuoti į Maskvą ir „išsimušti“ pinigus dešromis ir konjaku. Todėl objektų statybos ir dabar Lietuvoje trunka dešimtmečiais, neturint nei jų atsiperkamumo paskaičiavimų, nei, galiausiai, net paties investicijų dydžio idėjos, kaip, kad vyksta šiandien su valdovų rūmais.

Andrius Kubilius šią sistemą iš pagrindų keičia, todėl nepatenkintų daug.

Viešoji erdvė šalyje vis dažniau panašėja į mūsų rytinių kaimynių, tik visuomenės nuomonę pas mus formuoja oligarchai, o kartais ir tų pačių kaimyninių šalių specialiosios tarnybos.

Sakysite juokauju. Tačiau žvilgtelkite į žiniasklaidos savininkų struktūrą, o ypatingai atkreipkite dėmesį į kai kuriuos naujuosius žiniasklaidos rinkos žaidėjus, kurie, neturėdami pajamų iš šio verslo, sėkmingai perka leidinį po leidinio.

Būtent jiems Andrius Kubilius labai pavojingas, o pinigų savo nemeilei išreikšti jie negaili.

Jie, tai naujoji nomenklatūra, arba oligarchinės grupės, įsitvirtinančios šalyje kaip naujojo Orvelo „Gyvulių ūkio“ aukštesnioji klasė.

Jie, kaip ir senoji nomenklatūra 1991 metais kovoja už savo interesus visomis priemonėmis. Pirmiausia, per įsigytas žiniasklaidos priemones pildami melą, purvą ir demagogiją. Po to, seka reitingų suvestinės, o nepopuliariausiųjų rinkimai su pasimėgavimu skelbiami pirmuosiuose puslapiuose.

Gerai pamenu prof. V.Landsbergio žodžius, pasakytus 2009 m. vasario 16 d. minėjime: „ šiandien tebevyksta kova už Lietuvos nepriklausomybę, kova tokia pati kaip 1991 metais“. Aš dar papildyčiau, jog tai kova už nepriklausomybę energetikoje, ekonomikoje, kova už Lietuvą be korupcijos ir oligarchijos.

Tos kovos lyderis šiandien yra Andrius Kubilius.

Su Šv. Velykom!

2011-04-25T22:46:00.004+03:00

Non est hic, surrexit enim sicut dixit.

(I) Kad Lietuva neišsivaikščiotų

2011-03-31T20:52:00.010+03:00

Besibaigiant devintai purvo vonių savaitei, berods, jau man oficialiai atsistatydinus, vienas iš mano komandos narių pasakė: „Žinai, kai kadencijos pradžioje mūsų darbą lyginai su tuo, ką darė tavo seneliai, kiti savanoriai bei partizanai, man buvo nesuprantama. Šiandien, po dvejų metų praleistų vykdomojoje valdžioje, aš tą labai gerai suprantu“.

Nesu nei sentimentalus, nei išskirtynai azartiškas, tačiau užtenka bent šiek tiek mylėti savo šalį, kad matydamas, kas vyksta aplinkui, ir turėdamas galimybes keisti, su tuo taikstyčiausi.

Šiandien galiu konstatuoti, kad valstybei, kurią kuriame štai jau 20 metų, reikalingos esminės permainos. Panašiai kaip laivui, kuris išplaukė iš uosto teisinga kryptimi, bet lėbaujančiam kapitonui ir jo komandai nuklydus nuo kurso papuolusiam į ne vieną audrą, reikalinga esminė kurso korekcija bei rimtas korpuso remontas.

Kad laivas svyra į šoną, o per pažeistame korpuse atsiradusias skyles veržiasi vanduo, rodo nenuginčijamas faktas – valstybės piliečiai palieka savo valstybę.

Tai ne pirmas kartas, atsakys cinikas. Žmogus renkasi, jam paantrins racionalus liberalas. Taip, žmogus renkasi, taip, tai ne pirmas kartas mūsų istorijoje, tačiau žvelgiant iš tos pačios lietuviškos istorinės perspektyvos, galime konstatuoti, kad niekas nebėgo ir nebėga iš šalies, kada reikalai klostosi palankia kryptimi.

Čia pat girdžiu tvirtą patikinimą, esą didėjanti emigracija turi ir labai šviesią pusę: tautiečiai įgis žinių ir įgūdžių, kuriuos galės panaudoti grįžę į Tėvynę, o jei negrįš, taip pat ne bėda -- jie būtinai įsilies į globalų tautiečių tinklą, tapdami aktyviais Lietuvos pagalbininkais.

Žinoma, tokia perspektyva neatmestina. Tokią galimybę rodo ir jau beveik kasmetiniais tapę Pasaulio lietuvių ekonomikos forumo renginiai. Tačiau tik galimybę, nes norint pakreipti tautiečių judėjimo kryptį, reikalingas kapitalinis valstybės rūmų remontas.

Daugiau nei keistai man atrodo kritikai, įrodinėjantys, esą dėl emigracijos kalti neteisingi dabartinės valdžios sprendimai. Priešingai, ši vyriausybė padarė viską, kad nemaža dalis laivo korpuso skylių, tiek ekonomikos, tiek korupcijos srityje būtų efektyviai taisomos.

Tačiau šio remonto neužtenka, laivui jau reikia kapitalinio remonto.

Remonto, kurio esminiai tikslai būtų: grąžinti pasitikėjimą savo valstybe, suteikti galimybę žmogui gauti padorų atlygį nepaliekant krašto bei nuosekliai ugdyti meilę Tėvynei.

Visi trys uždaviniai nelengvi.

Pasitikėjimas savo valstybe iš esmės susijęs su teisingumu. Ar valstybė yra teisinga, ar visi jos piliečiai yra lygūs prieš įstatymą, ar teisingumą lemia tik asmens piniginės storis ir užimamos pareigos. Sakysite, moralizuoju? Ne, nes teisingumas už pinigus, korupcija yra tas vėžys, kuris lėtai, lyg rūdys laivo korpusą, ardo mūsų valstybę, mūsų ekonomiką ir santykius tarp žmonių. Panašiai kaip tame kursą pametusiame laive, kurio kapitonas davė pilną elgesio laisvę tiems, kurie sugeba jam reikiamu metu pateikti reikiamą kiekį portveino. Taigi portveino tiekėjai, o ne kapitonas, realiai vadovauja laivui.

Visi esame girdėję sakant, jog energetikai valdė valstybę, o ne valstybė šalies energetiką. Šiandien nebevaldo.

Tokie pat procesai reikalingi daugelyje valstybės gyvenimo sričių, kurios tebėra užimtos klaninių arba oligarchinių struktūrų. Matau plačias, gudrias šypsenas - tai darbas, vertas Don Kichoto su aplinkui kojas bešmirinėjančiu Sanča Pansa. Don Kichotų, be abejo, reikia, bet dar labiau reikia sisteminių įrankių korupcijai įveikti arba, jei norite, vairui iš girto kapitono atimti.

Kokie tai įrankiai? Pirmiausia, partijų finansavimo klausimo sprendimas bei efektyvi rinkimų išlaidų kontrolė, įskaitant pilną viešosios erdvės auditą, siekiant nustatyti realiai rinkimams išleistas lėšas. Partijos lėšas turėtų gauti tik iš valstybės bei nedidele dalimi iš fizinių asmenų, apribojant maksimalų jų aukos dydį 1,5 tūkst. litų. Jeigu valstybei per brangu finansuoti partijas, tos užduoties su dideliu malonumu imasi portveino tiekėjai.

Ko gali kyšininkas tikėtis teisme? Lygtinės bausmės bei draudimo tam tikrą laiką dirbti valstybės tarnyboje, nes mūsų baudžiamasis kodeksas korupciją traktuoja kaip itin lengvą nusikaltimą, kaip vagystę iš mano ir jūsų laikraščių dėžutės. Sakysite, taigi imkime ir pakeiskime, tačiau beatodairiško lėbavimo negalinti pamiršti įgula visai nenori atsidurti laivo daboklėje ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl minėtas įstatymų pataisas vis giliau į stalčių padeda kiekvienas naujos kadencijos Seimas.

Valstybės tarnautojų ar pareigūnų susitikimų su interesų grupėmis deklaravimas būtų didelis žingsnis į priekį antikorupciniame fronte. Kiekvienas toks susitikimas privalėtų būti deklaruotas numatytiems įsteigti atitikties pareigūnams, kurie ne tik tikrintų šias deklaracijas, bet ir rinktų bei dalintųsi informacija apie interesų grupių veiklą. Teisėsaugos pareigūnams konstatavus, tarkime, keletą nedeklaruotų susitikimų, galėtų būti keliamas klausimas apie to tarnautojo galimybes toliau eiti savo pareigas.

Viešieji pirkimai - pertvarkos traukinys juda į priekį, tačiau svarbiausias uždavinys šiems metams yra sukurti efektyvų rizikos vertinimo ir kontrolės institucijų bendradarbiavimo modelį, didžiausią dėmesį skiriant tokiems pirkimų sektoriams, kaip šildymas, vandens ūkis, keliai ir statybos. Naujai VPT funkcijai - viešųjų pirkimų sutarčių kontrolei iki darbų pabaigos - atlikti skubiai reikalingi tiek finansiniai, tiek žmogiškieji resursai. Efektyviai vykdydama šią funkciją VPT galėtų užtikrinti, kad tokie recidyvai, kaip Valdovų rūmuose, niekada nepasikartos.

Šalies ekonomiką galėtume palyginti su laivo mašinų skyriaus darbu. Nuo to, kaip efektyviai dirbs šis skyrius, priklauso keleivių kelionės sėkmė. Tačiau neišsigaruojantis portveino tvaikas daro žalą ir čia. Juk valstybės užsakymus dažniausiai laimi portveino tiekėjai, kuriems girtų mašinistų kokybės reikalavimai jau nė motais.

Pasitikėjimo kultūra, įstatymo viršenybė -- tai modernios ekonomikos pamatas. Modernios ekonomikos kuriama aukšta pridėtinė vertė leidžia žmogui gauti padorų atlygį, o valstybei -- efektyviai finansuoti šalies kultūrą ir reformų laukiančias sveikatos bei socialinės apsaugos sritis. Tačiau modernią ekonomiką palikime jau kitam blogo įrašui.

(bus daugiau)

Ir politika gali būti morali

2011-03-31T17:29:00.004+03:00

„Mažoji studija“: pokalbis su Dainiumi Kreiviu

Apsisprendimas

2011-03-08T18:15:00.015+02:00

Parašiau Premjerui atsistatydinimo pareiškimą.

VTEK išvados nenustebino, tačiau su jomis sutikti negaliu.

Paramos su manim siejamoms įmonėms niekada neskyriau.

VTEK išvadas skųsiu teismui.

Man ne vis tiek, kaip Lietuva atrodys rytoj ir po 20 metų, kokia ji bus mūsų vaikams ir anūkams.

Pastaruosius du mėnesius buvau užverstas melo lavina.

Vis dėlto tikiuosi, kad po šios istorijos išvados bus padarytos ir Lietuvos politinis gyvenimas niekada nebebus toks pat.

Kalbu apie įtakos grupių bandymus paveikti viešuosius pirkimus ir Europos Sąjungos paramos skirstymą.

Premjero prašymu, mano parengta pažyma atskleidžia ydingą sistemą, kurioje glaudžiai susiję politikai, oligarchai ir kai kurios žiniasklaidos grupės.

Tikiuosi, bus priimti įstatymai, kurie šią sistemą sugriaus.

Esu dėkingas premjerui už galimybę dirbti jo komandoje. Komandoje, su kuria priėmėm Lietuvos ekonomikai lemtingus sprendimus, siaučiant neregėto mąsto ekonomikos krizei.

Krizė buvo suvaldyta.

Šiemet ekonomikos augimas bus itin spartus. Tai yra šios vyriausybės nuopelnas.

Kuriama nauja, moderni Lietuvos ekonomika.

Pritraukti stambūs investuotojai. Netrukus bus naujų gerų žinių.

Įspūdingu tempu tebeauga eksportas.

Pradėta Valstybės valdomų įmonių pertvarka.

Vykdoma viešųjų pirkimų reforma.

Tikiuosi, šie darbai bus tęsiami, nes tai – modernios ir tvarios Lietuvos ekonomikos pagrindas.

Su Vasario 16-ąja!

2011-02-16T22:46:00.005+02:00




















Ėjau klupau iš pirkios į pirkelę
- Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva?
Tik balsas tas man rodė tamsų kelią:
Aš čia - gyva, aš čia - gyva.

Bernardas Brazdžionis Aš čia-gyva

Nesaldi istorija

2011-02-13T15:40:00.007+02:00

Iki pirmųjų uogų dar mažiausiai keturi mėnesiai, tačiau ketvirtadienio reportažai iš prekybos centrų bylojo ką kitą. Pilnutėliai vėžimai cukraus, nuolatinis raginimas nesusipratusiems bendrapirkėjams nešti ir vežti cukraus kiek paneši, iškalbingai bylojo iš TV ekranų.

Tad kas gali paaiškinti, kodėl, regis, visai be jokio loginio pagrindo, ketvirtadienio vakaras prekybos centruose priminė sovietinio deficito laikus?

Galbūt kažkam reikia išsivalyti sandėlius prieš galimą cukraus kainų kritimą?

O gal pagąsdinti bendrapiliečius prieš artėjančius sąvivaldos rinkimus, šitaip eilinį kartą įspiriant esamai valdžiai?

Sąmokslo teorijų gali atsirasti visokių.

Kas buvo pirminis panikos šaltinis nėra aišku, gandai kuris laikas tvyrojo tarsi ore. O ankstyvą ketvirtadienio rytą, kuomet viename laikraštyje atsirado galimybė perskaityti, kad cukraus kaina gali kilti iki šešių litų, žinią pagavo ir spaudą vartantys rytinės televizijos laidos vedėjai.

Tad visos tąryt į darbą skubėjusios šeimininkės ir rūpestingi šeimų tėvai jau buvo įspėti – artinasi cukraus deficitas.

Ūkiški tautiečiai nesnaudė - ketvirtadienį nuo pietų visoje Lietuvoje vieni cukrų tempė maišais, kiti ėmė pinigus iš bankomato ir pirko tiek, kiek leido šeimos biudžetai.

Apie devintą vakaro cukraus lentynos žiojėjo tuščios, o užrašai „Vienam pirkėjui galima pirkti ne daugiau 12 vienetų“ jau neatrodė keisti.

Specialistai Ūkio ministerijoje per pusvalandį išsiaiškino - realaus pagrindo kilti cukraus kainai Lietuvoje nėra. Lietuvoje cukraus pagaminta net daugiau nei pernai, jo netrūksta Europoje, o Londono ir Niujorko biržose cukraus kaina net krito.

Per metus Lietuvoje suvartojame apie 110 tūkstančių tonų. Gamybininkai patikino, kad maždaug pusė šio kiekio yra sandėliuose. Prekybininkai prisipažino, tiesa negarsiai, kad įspėjimo iš gamintojų apie kainų kilimą nėra gavę.

Įspėjimo nėra gavę, bet padėtimi pasinaudojo. Tikriausiai ne pirmą kartą prekybos tinklų savininkai pirmiausia galvoja apie savo pelną, o ne solidarumą su visuomene.

Tad kainos dar tą patį ketvirtadienį kai kur jau siekė 3,99 lito, o atokesnėse parduotuvėlėse ir visus 6 litus.

Palyginimui - Vokietijoje 1 kilogramo cukraus kaina yra apie 2,24–2,5 lito. Švedijoje cukrus yra brangiausias ES - 1 kilogramas kainuoja apie 4,3 lito.

Taigi Lietuvos prekybininkai akivaizdžiai pasinaudojo žmonių nuogąstavimais. Pagal principą – jei yra panika, reikia ja naudotis ir bandyti iš to užsidirbti.

Drąsiai galima sakyti – cukraus burbulas buvo sukurtas per vieną dieną.

Mūsų gamintojai ir pardavėjai kuo puikiausiai žino – nei Lietuvoje, nei Europoje, nei pasaulyje cukraus netrūksta.

Europos Sąjungos šalyse, kur gamyba reguliuojama kvotomis, cukraus atsargų šiuo metu yra sukaupta apie 2 milijonai tonų.

Lietuvos cukraus rinkos dalyviai taip pat kuo puikiausiai žino, kad Europos Komisija šiomis dienomis svarsto galimybę leisti panaudoti vidaus rinkoje eksportui sukauptus 3 milijonus tonų cukraus.

Paprasčiau tariant, jei Europos Komisijos sprendimas bus teigiamas, cukrus artimiausiu metu galėtų ne brangti, o net atpigti ....

Nenoriu kurstyti tuščių vilčių, tad akcentuosiu – šiuo metu realaus pagrindo cukraus brangimui nėra. O prielaidų pigimui gali atsirasti jau šį pavasarį.

Man ne vis tiek

2011-01-30T23:50:00.008+02:00

Šiomis dienomis patys artimiausi manęs klausia: „Ar verta? Šis puolimas, ta šmeižto kampanija, galėjai gyventi kur kas ramiau“...

Mano atsakymas paprastas – pasukau, o dar tiksliau sakyti, grįžau į politiką, nes man ne vis tiek, kokioje Lietuvoje gyvens mano ir jūsų vaikai, mūsų anūkai, kokios senatvės čia sulauks pagyvenę žmonės, kaip atrodys mūsų valstybė Europoje ir pasaulyje dar po 20, 50 metų.

1918 metais mano seneliui Viktorui ir jo broliui Augustui, vėliau žuvusiam ties Giedraičiais, su ginklu rankose gynusiems jauną, trapią valstybę, nebuvo vis tiek, kokioje šalyje gyvens mano tėvas, ar gyvensiu aš. Jam nebuvo vis tiek, kai gūdžiu sovietmečių sakė mano tėvui, kad jo anūkai tikrai sulauks laisvos Lietuvos.

Tokiais žodžiais aš buvau auklėjamas. Todėl, būdamas vos aštuoniolikos, lemtingais 1988 metais nedvejodamas kartu su bendražygiais įsijungiau į naują kovą už laisvę: piketavome prie sovietų karinių bazių, rinkome karinius bilietus ir siuntėme juos į Maskvą gynybos ministrui Jazovui, kvietėme jaunimą netarnauti okupanto kariuomenėje, rengėme ir dalyvavome politinėse demonstracijos. Tai - šiandien jau istorija, bet man ją primena ir šūsnis nuotraukų, kuriose nešame plakatus „Red army go home“

Tai buvo seniai - prieš 90 ir 20 metų. Tačiau būtent šios dvi priežastys lėmė, kad pilietis Kreivys 2008-aisiais tapo ministru Kreiviu.

Kas vyksta šiandien? Kodėl ministras Kreivys šiandien visos žiniasklaidos dėmesio centre?

Nesu sąmokslo teorijų šalininkas, bet į darbą paleista juodųjų technologijų schema labai jau bado akis. Žvilgtelkime iš arčiau. Vadinamajai pirminei ančiai paleisti pasirenkamas tik prieš kelis mėnesius įkurtas leidinys, priklausantis žiniasklaidos grupei, kurios finansavimo šaltiniai ir modelis seniai kelia klausimų ne tik žiniasklaidos žmonėms.

Anties tikslas aiškus - nukreipti visus žiniasklaidos prožektorius į ministro asmenybę, kuri ir prieš tai buvo rakinėjama po kaulelį, kad vėliau kiekvienas uždrėbtas purvo gabalas būtų nebeatplaunamas.

Taigi sukurpiama „žinia“ apie pasakišką ministro praturtėjimą... iki beveik naftos magnato lygio. Kam čia smulkintis... Kad burbulas labai jau akivaizdus ir jau po savaitės kelia tik juoką, nieko tokio. Jo paskirtis kita - sukurti prielaidą sekančiam smūgiui. Sutikite, antraštė „D. Kreivio turtas per kelerius metus nuo 5,4 mln. litų išaugo iki 170 mln. litų“ verta būti įtraukta į juodojo „piaro“ vadovėlius.

„Naujieną“ visi pasigavo skambiomis antraštėmis, o į naujai sukurptą ministrą- multimilijonierių, kaip ir planuota, nukreiptos ryškiausios prožektorių šviesos. Kai „žinia“ po dienos kitos ima slūgti, per kitą draugišką ar suinteresuotą žiniasklaidos priemonę paleidžiama antra informacijos dozė – parėmė motiną šešiais milijonais... O dabartinis ministro patarėjas D. Indriūnas, tuo metu, kai savivaldybė organizavo pirkimą, dirbo savivaldybėje? Geriau ir būti negali, sąsajos aiškios, o kad tvirčiau būtų pagal geriausius Dano Browno romano standartus jam net nežinat jis įrašomas į „paslaptingąją“ Opus Dei.

Ką galiu pridurt?...

Nebent tik tiek, kad su minimu patarėju susipažinau, praėjus beveik pusei metų po plačiai nuskambėjusio konkurso, o D. Indriūnas minimų sutarčių apskritai nepasirašė.

Šitoj vietoje man norisi paklausti – peršvietėte du tūkstančius su puse mano kaip ministro pasirašytų Europos Sąjungos paramos skirimo sutarčių ir nieko neradote?

Modelis klasikinis – vienas teisingas faktas, t.y. mano parašas ir ... įspūdinga legenda. Dėmesys garantuotas, televizijų kameros rikiuojasi prie ministerijos durų, opozicija reikalauja galvos.

Į klausimą, kam skyriau, atsakiau – viešiesiems pastatams, mokykloms, kurių sąrašas buvo sudarytas ŠMM. Ar turėjau galimybę įsikišti į viešųjų pirkimų konkursus, organizuojamus savivaldybės ir konkrečių mokyklų, kuriose dalyvauja įmonių konsorciumai? Tokios galimybės neturėjau, net teorinės. Juk tokiu atveju turėčiau tikrinti visus tuos tūkstančius sutarčių bei viešųjų pirkimų, kuriuos vykdo paramos gavėjai, o tai jau kvepia absurdu.

Jei socialinę paramą gavęs asmuo eina į prekybos centrą produktų, niekas nepuola tvirtinti, kad parama buvo suteikta prekybos centrui...

Mano parašas nelėmė paties sprendimo. Jis šiuo atveju tik patvirtino, kad buvo laikomasi nustatytos tvarkos. Jei kalbama, kad kaip ministras galėjau turėti įtakos šiam savivaldybės organizuojamam konkursui, tai iškyla bendresnis klausimas dėl visų viešojo sektoriaus organizuojamų konkursų. Nes minimas konkursas iš esmės niekuo nuo jų nesiskiria ir bet kuriam iš jų bent jau teoriškai galima turėti tokios pat „įtakos“. Koks skirtumas, ar tai konkursas dėl mokyklų atnaujinimo, ar dėl kompiuterinės įrangos įsigijimo?

Klausimas tuomet yra toks: ar apskritai viešojo sektoriaus organizuojamame konkurse gali dalyvauti ir jį laimėti įmonė, kurioje akcijų turi kas nors iš valstybės tarnautojų ar jų artimųjų?

Šiomis dienomis labai dažnai girdžiu - už ką pliekia, kas diriguoja šiam cirkui?

Pats sau identifikuoju tris didžiules interesų sritis, kurias užkliudžiau:

Pirmiausia tai valstybei gyvybiškai aktualus klausimas – viešieji pirkimai. Jų kasmet Lietuvoje įvykdoma už 10 milijardų litų. Nenoriu spekuliuoti, tačiau už kiekvieną išleistą litą iki viešųjų pirkimų sistemos reformos valstybė gaudavo paslaugų ar prekių ne daugiau kaip už 60-80 centų.

Tą įrodo ženklus įsigijimų kainos kritimas po to, kai Viešųjų pirkimų tarnyba pradėjo realiai dirbti, buvo priimtos kritines viešųjų pirkimų įstatymo pataisos. Jos leido mūsų įstatymui tapti vienu skaidriausiu Europos Sąjungoje.

Vilniuje statomi dumblo apdorojimo įrenginiai. Tai – objektas, kurio pradinė vertė 180 milijonų litų. Patikrinusi, kaip bendrovės „Vilniaus vandenys“ užsakymu vykdomi įrenginių statybos darbai, Viešųjų pirkimų tarnyba nustatė, kad objekto techninis ir darbo projektai yra ne pilnos apimties, nėra tinkamai vykdoma techninė priežiūra, sutartyse pilna landų, kurias galima išnaudoti kaip tik leidžia juodos sąžinės įkvėpta fantazija. O šios netrūko - ką reiškia vien papildoma 20 milijonų litų sąmata, kuriuos rangovas vėliau gynėsi kaip įmanydamas. Labai tikuosi, kad asmenys, raitę parašus įvariose šių statybų stadijose, gaus tokią pačią šviesos dozę kaip ir aš gavau.

Tačiau dumblo istorija nėra vienintelė. Galime prisiminti ir „Sodros“ kompiuterių epopėją ir kitus „skaidrius“ pirkimus, kuriuos kone kiekvieną savaitę viešina Viešųjų pirkimų tarnyba.

Kita potenciali pavojinga zona yra Europos Sąjungos paramos lėšų skirstymas.

Iki šio momento jau pasirašiau sutarčių paskirstyti 4,4 milijardo litų arba 80 procentų visos Europos Sąjungos struktūrinės paramos skirtos verslui. Tai milžiniški pinigai, kurių įliejimas į šalies ekonomiką jau dabar daro akivaizdų poveikį ir bus dar labiau juntamas artimiausioje ateityje.

Šiuo atveju, matyt, reiktų klausti dar paprasčiau – ne, kur buvo padėtas mano parašas, o kur nepadėtas... Pavyzdžiui, Sporto rūmai buvo susilaukę išskirtinio globėjiško dėmesio ir atvirai išsakomos paramos net iš kai kurių labai iškilių Seimo narių.

Kažkaip greitai pamirštos ir visos, vos kelerių metų senumo istorijos apie neskaidrumus ir „otkatus“, skirstant minėtą paramą, kurių, anot vieno Lietuvos ambasadoriaus, buvos reikalaujama net iš šalies aukštųjų mokyklų.

Visa tai šiandien praeitis, o Lietuva pirmą kartą atsidūrė nekorumpuotų šalių sąraše.

Valstybės valdomų įmonių turtas, kurio vertė 18 milijardų litų – dar vienas nematomas mūšio laukas. Įsiklausykim į pačią sąvoką – valstybės įmonės, t.y. kiekvieno Lietuvos piliečio, mano ir kiekvieno iš jūsų. Mūsų.

Ar jūs nežinote, ką laikote savo šaldytuve, kokių atsargų turite rūsyje, iš kokių santaupų pirksite savo vaikui pavasariniu batelius?

Kai kalbame apie valstybės, mūsų visų, nuosavybę aiškumas turi būti toks pat kaip savoje piniginėje – žinau, kiek turiu, kiek atsidėsiu ateičiai, o kiek panaudosiu šiandien.

Pertvarkos vyksta – skaidrumo, efektyvumo link. Tai - sunkus ir ilgas procesas, nes pasipriešinimas ir interesų kova didžiulė. Nepamirškime - kalbame apie 18 milijardų vertės turtą ir interesų grupes, kurios iki šiol labai nenoriai traukia leteną iš savo medaus statinės. Pirmą kartą istorijoje šios įmonės papildys valstybės biudžetą solidžiais 300 milijonų litų ir tai tik pradžia. Aiškios užduotys, depolitizuotos valdybos – tikslai, kurių siekiame.

Aš tikiu – tai, ką darau, tai, ką daro ši Vyriausybė – labai svarbu ne tik šiai dienai bet ir ateičiai. Mūsų veiksmai lems, kokią valstybę suformuosime savo vaikams. Valstybė man niekada nebuvo verslo planas. Aš atėjau į politiką, nes man ne vis tiek.

Lietuvos radijas "Dienos tema" 2011 01 28

2011-01-30T23:07:00.007+02:00

Atsakymai į pastarųjų dienų šmeižtą Lietuvos radijo laidoje "Dienos tema".

Sapnas apie 170 milijonų

2011-01-14T23:27:00.009+02:00

Šiomis dienomis man tenka atsakinėti į pikantišką klausimą – turiu ar neturiu 170 milijonų litų.

Norėčiau kartą ir visiems laikams atsakyti – 170 milijonų litų Dainius Kreivys neturi. Bet kokios kalbos apie tariamus mano turtus yra laužtos iš piršto.

Niekam ne paslaptis, kad prieš tapdamas ministru dirbau versle. Pasirinkęs tarnybą valstybei, pasitraukiau iš visų anksčiau savo vykdytų verslų.

Visų pirma, to reikalauja elementarus piliečio padorumas. Kalbant teisine kalba, būdamas akcininkas privalėčiau dalyvauti bendrovės susirinkimuose, o tai kertasi su ministro pareigomis.

Griežtai laikydamasis tokios nuostatos visas turėtas akcijas pardaviau. Dalį – savo motinai, kuri įmonių akcijų valdytoja yra dar nuo 2002 metų, gerokai prieš man tampant ministru.

Surengti spaudos konferenciją ir išvardyti visus sandorių dalyvius būtų ne etiška. Kalbu apie privačius sandorius ir, ko gero, ne visi privatūs akcininkai nori, kad mes apie juos skelbtume. Tačiau pabrėžiu – visi sandoriai yra deklaruoti Vyriausioje tarnybinės etikos komisijoje.

Tiek aš, tiek mano žmona deklaruojame savo turtą ir pajamas, kaip to reikalauja LR įstatymai. Mūsų deklaracijos, kaip ir kitų Lietuvos piliečių, yra pateiktos VMI.

Komentuoti žiniasklaidoje minimų bendrovių veiklos negaliu, nes šioje veikloje nedalyvauju. Tačiau drąsiai galiu sakyti – nesu nieko pavogęs ar protegavęs. Mano vadovaujama Ūkio ministerija nėra niekada suteikusi paramos įmonėms, kurių veikloje kažkada dalyvavau.

Pikantiškų žinių eskaluotojus turiu nuvilti – bendra mano šeimos turto vertė šiuo metu yra apie 800 tūkstančių litų, didžiąją vertės dalį sudaro butas daugiabutyje. Nesuklysiu sakydamas, kad kiekviena Vilniuje butą turinti šeima, savo turtą vertina arčiau pusės milijono.

Tad, ačiū, mane praturtinusiai žiniasklaidos grupei, tačiau pasikartosiu, manęs Lietuvos magnatų sąraše nėra.

Beje, kalbant apie sąrašus – solidumo ir patikimumo siekiantis leidinys bent jau turėtų pasivarginti pacituoti savo šaltinį.

Nes, gi po tokių pranešimų apie stebuklingą mano praturtėjimą turėjau problemų ir namuose – grįžtu, o žmona šaiposi. Sako – išverčiau visus kampus, o milijonų kaip nėra, taip nėra. Paaiškink, kad gudrus, jog tie milijonai yra kažkieno sapnas.

Ar ministras deklaruoja savo turtą?

2011-01-13T14:07:00.003+02:00

Pastarosiomis dienomis kilo klausimų, ar ministras Dainius Kreivys deklaruoja savo turtą ir interesus.

Atsakau - taip deklaravau ir taip pat darysiu ateityje.

Ar turtą deklaruoja mano žmona Dalia Kreivienė? Taip, mano žmona, kuri jau trylika metų dirba Užsienio reikalų ministerijoje, taip pat pildo visas deklaracijas kaip tai numato Lietuvos įstatymai. Šios deklaracijos, kaip ir privaloma, yra URM personalo skyriuje.

Tikrai niekam ne paslaptis, kad prieš pasukdamas į politiką dirbau versle. Visas turėtas akcijas pardaviau prieš tapdamas ministru, todėl jokių įmonių akcijų nevaldau.

Mano ir Dalios šeima, kaip tai ir matyti, VMI pateiktuose dokumentuose turi turto, kurio vertė apie 800 tūkstančių.

Niekada nesinaudojau ir nesinaudosiu tarnybine padėtimi siekdamas asmeninės naudos.

Apie tai kaip Naf Nafas gavo eurą, o Nif Nifas riestainio skylę

2011-01-09T22:21:00.005+02:00

Praėjusią savaitę daug diskutavome apie estų sėkmę įsivedus eurą, verkšlenome bei guodėme save esą estai dar nežino, kur pataikė. Tos diskusijos neaplenkė ir manęs - iš peties pasipliekėme su oponentais LTV laidoje „Teisė žinoti“. Prieš laidą vis neapleido mintis, kad visa ši istorija kažkur girdėta...

Gyveno kadaise trys paršiukai. Trys broliai. Visi vienodo ūgio, rausvi, vienodomis riestomis uodegėlėmis.

Šią pasakėčią daugelis žino nuo vaikystės. Tačiau jos moralas tebėra kietas riešutėlis kai kuriems Lietuvos politikams, nekalbant apie įvairius tautos gelbėtojus unisonu reikalaujančius nedelsiant grąžinti „pavogtas“ pensijas.

Trys Baltijos valstybės prieš dvidešimt metų turėjo labai panašias startines pozicijas – euforiją dėl atgautos laisvės, sovietinės ekonomikos griuvėsius ir didžiulį norą atkurti prievartinės sistemos suluošintą šalį. Stiprėjant šalių valstybingumui kartu su naryste ES ir NATO, įgavo pagreitį ir trijų šalių ekonomika. Tolesnė įvykių raida – lyg ta chrestomatinė pasakėčia.

„Statom namą, žiema ne už kalnų“, - pasakėčioje ragina išmintingasis paršelis Naf Nafas. Jo broliams Nif Nifui ir Nuf Nufui tokios kalbos buvo kaip žirniai į sieną – o kam gi skubėt ir rūpintis, kai lauke tokia vasara - kranai sukinėjasi, importas auga, o ėdalas, t.y. mokesčiai renkami nuo besisukančių prekyboje skolintų lėšų, pats į knyslę krenta.

Buvusią socaldemokratinę Lietuvos vyriausybę, regis, labiausiai įkvėpė lengvabūdiškojo Nif Nifo elgesys. Šis brolis, kol švietė saulė ir čirškavo vasariniai paukštukai vartėsi nuo šono ant šono maloniai įšilusioje baloje, o nuo jo linksmų dainų skambėjo visas miškas. Kol Lietuvos ekonomika kilo – gyvenimas valdantiesiems buvo lyg nuolatinė vasaros šventė. Noro stabdyti dviženklį kainų augimą paršeliui neįkvėpė net užsibrėžtas tikslas įsivesti stebuklingąjį pinigą - eurą. Bent taip tuomet vieningai apie jį visi manė.

Taupyti, kaupti, ruoštis ekonomikai būdingiems nuosmukiams - kam gi to reikia, krizės juk veikia tik Naf Nafus. Tegul sau kaupia atsargas keistuoliai.

Naivumas ir aplaidumas paršeliams pasakoje vos nekainavo labai brangiai. Dvelktelėjus pirmai žvarbai, Nif Nifas vis dėlto pagalvojo, kad gal ir reiktų pasistatyti namą. Tačiau labai vargintis jis nebuvo linkęs - susidrėbė pašiūrę iš šiaudų. Panašiai atsainiai elgėsi ir kitas lovio brolis.

Socialdemokratų požiūris į Lietuvos ekonomiką labai dažnai priminė šiaudinės pseudo pirkios rentimą. Kiek ji tvers ir bus tvari, niekam nerūpėjo.

Nif Nifas ir trobą panašiai iš pliauskų susirentęs Nuf Nufas vos išnešė sveiką kailį. Piktajam vilkui pakako pūstelėti ir palaikiai trobesiai subyrėjo.

Juodi krizės debesys Lietuvos ekonomiką užgulė, socialdemokratų nuomone, dar netikėčiau. Galima sakyti, tarsi iš giedro dangaus. Nors pasaulio ekonomistai itin blogų ženklų finansų sistemose matė ir garsiai pavojaus varpais skambino jau 2007 metų rudenį.

Tačiau tuometinė valdžia lyg Nif Nifas ir Nuf Nufas buvo įsitikinę, kad saulė švies visada, ypač artėjant rinkimams. Todėl reikia kuo skubiau visus užganėdinti ir ateityje iš dangaus krisiančiais pinigais.

Tuo tarpu estai, regis, puikiai suvokė trečiojo paršelio Naf Nafo išmintį, kad saulei šviečiant pradėtas statyti namas privalo būti lyg tvirtovė - akmeninis – tad tvarkė ekonomiką taip, kad ji gebėtų atlaikyti vilko spyrius į duris, t.y. krizė aplankė ir juos, tačiau estai ją atlaikė kur sėkmingiau, nes buvo tam pasiruošę.

Euro įvedimas tik įrodo, kad estų apdairumas pasiteisino, o šio sprendimo teigiama įtaka Estijos ekonomikos konkurencingumo didėjimui neginčijama, kad ir ką sakytų euro ateitimi abejojantys biržų spekuliantai.

Pasakėčioje lengvabūdiškiems, nuo alkano vilko sprunkantiems broliams išsigelbėjimu tampa trečiasis, priglausdamas juos tarp savo mūrinių sienų. Realybėje kilnių gelbėtojų Lietuva negalėjo sulaukti – kabarotis iš duobės teko patiems.

Lipimo būta sunkaus, trys biudžeto mažinimai, nukarpyti atlyginimai ir pensijos tai - vis Nif Nifo pasivartymo saulėje padariniai. Fiskalinė konsolidacija bei skubiai priimtas ekonomikos skatinimo planas padėjo sutvirtinti šalies ekonomikos pamatus.

Daugiau kaip 11 tūkstančių Lietuvos įmonių, tai yra kas 6 šalies bendrovę per įvairias paramos priemones pasiekė valstybės pagalba. Per 2009-2010 metus įmonęms atiteko 2,8 milijardo litų Ekonomikos skatinimo plano lėšų.

ESP parašiutas, turėjęs sumažinti pasaulinės krizės poveikį Lietuvos ekonomikai bei padėti išsaugoti darbo vietas – suveikė. O pranešimai apie eksporto augimą turėtų džiuginti net didžiausius skeptikus.

Bet ne - geri rezultatai, kaip pas mus įprasta, sukėlė eilinę susierzinimo bangą. Vadovaudamiesi taisykle „nepaisant valdžios pastangų, šalies ekonomika vis dar nežlugo ir netgi pradeda atsigauti“, Vyriausybę įniko pliekti visi, kas netingi. O garsiausiai už visus – tas pats Nif Nifas.

Opozicijos užgaidų įkaitai – 9 tūkstančiai bedarbių

2010-12-29T23:09:00.011+02:00

Seimas baigdamas rudens sesiją nusprendė, kad 9 tūkstančiai darbo vietos netekusių ir kompensacijų laukiančių žmonių gali palaukti dar bent metus.

Būtent toks skaičius asmenų kompensacijas iš Garantinio fondo galėtų gauti 2011-aisiais, tačiau Seimo valia pinigai bankrutavusių įmonių darbuotojus pasieks ne anksčiau 2012-ųjų.

Ši nesveika situacija susiklostė, nes opozicijos atstovai įsitikinę, kad investicijos Garantinio fondo (GF) veiklai efektyvinti, įdiegiant būtiniausią programinę įrangą – tiesiog nereikalingos.
Kaip buvo skaičiuojama rankiniu būdu, taip ir liks.

Seimo patvirtintas Garantinio fondo biudžetas siekia 27 procentus tos sumos, kuri buvo numatyta. O tai reiškia, jog bankroto administratoriai ir toliau duomenis suvedinės, paraiškas pildys rankiniu būdu, įveldami gausybę klaidų, prarasdami marias laiko ir taip tik dar labiau apsunkindami komplikuotą bankroto priežiūros procedūrą.

Garantinio fondo administracija dabartinėje situacijoje geba išnagrinėti apie 1000 paraiškų per metus.

Šiuo metu nebaigtų nagrinėti paraiškų įsiskolinimas, besivelkantis jau kelerius metus – beveik 900. Skaičiuojama, kad kitąmet Garantiniam fondui bus pateikta dar apie tūkstantis paraiškų.
Iki 2009 metų, kol GF veiklos priežiūrą perėmė Ūkio ministerija, bankrotų paraiškų nagrinėjimas vyko skandalingai lėtai. Per mėnesį buvo išnagrinėjama vos 30 paraiškų. Nuo 2009-ųjų šis skaičius išaugo iki 100 per mėnesį.

Efektyvi ir šių dienų reikalavimus atitinkanti programinė įranga Garantiniam fondui tiesiog būtina.

Informacinių sistemų panaudojimas bankroto administratoriams pildant paraiškas, elektroninio parašo įdiegimas, automatinio patikrinimo įrankių sukūrimas ir pildymo/tikrinimo metodologijų sukūrimas pagreitintų Garantinio fondo administracijos darbą.

Efektyviai sistemai, kuri iš esmės pakeistų pasenusias procedūras bei leistų siekti Garantinio fondo tarybos užsibrėžto tikslo – išmokėjimo per 3 mėnesius po paraiškos gavimo, buvo prašoma vieno milijono litų.

Taip, tai apvali suma, tačiau nepamirškime, kad Garantinis fondas išmoka per metus 20 – 60 milijonų litų. Tad paraiškų administravimo programinė įranga privalo būti sukurta profesionaliai, atitikti aukštus saugumo ir patikimumo reikalavimus bei būtų naudojama tikrai ne vienerius metus.

Garantinio fondo veiklos esmė labai panaši į draudimo bendrovės. Įsivaizduokite, koks būtų skandalas, jei draudikai žalas tūkstančiams žmonių delstų dengti, tarkime, metus. Retorinis klausimas šioje vietoje ir tas, kiek draudimo bendrovės investuoja į savo duomenų sistemas bei programines įrangas.

Kol politikai nesistengia įsigilinti į reikalo esmę, žmonės, kurie ir taip nukentėjo, nes bankrutavo jų įmonės, dabar dėl Seimo priimtų finansinių suvaržymų veiksmų, jiems priklausančių pinigų galės tikėtis anksčiausiai 2012 metais.

Lietuvos ekonomikos sėkmės raktas

2010-11-27T23:11:00.018+02:00

Globalios konkurencijos sąlygomis Lietuva turi vieną ir vienintelį kelią – per įmanomai trumpą laiką iš žemos ir vidutinės pridedamosios vertės ekonomikos transformuotis į žiniomis ir aukštosiomis technologijomis grįstą šalies ekonomiką.

Prieš dvejus metus pasaulio ekonomikas sukrėtusi finansų krizė ir besitęsiantys pokyčiai verčia viso pasaulio įmones peržiūrėti savo išlaidas ir jas optimizuoti. Tiekėjų, galinčių teikti aukštos kokybės paslaugas už prieinamą kainą, aktyviai ieškoma visame pasaulyje. Europoje veikia per tūkstantį tris šimtus paslaugų centrų, Tad yra didelė tikimybė, kad nemaža jų dalis, dėl itin aukštų kaštų bei darbuotojų trūkumo, artimiausiu metais bus perkelta.

Pasaulis segmentuojasi. Paminėjus Kiniją iš karto prieš akis iškyla šios šalies pramonės potencialas. Ši valstybė gamina visam pasauliui. Indija - orientuojasi į paslaugas. Tai šalis, kurioje tarptautinės paslaugų kompanijos vidutinis dydis - dešimtys tūkstančių darbuotojų. Panašią padėtį turime ir mūsų žemyne. Sunkioji, automobilių ir kita inžinerinė pramonė yra susikoncentravusi Centrinėje Europoje (Vokietijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Austrijoje, Šiaurės Italijoje). Tuo tarpu šiaurinė žemyno dalis yra aiškiai orientuota į aukštesnės pridėtinės vertės paslaugas.

Šiaurės šalys įvairiausių ekonominių burbulų ir nuosmukių poveikį jausdavo cikliškai dar tada, kai iš sovietinės sistemos letargo besivaduojančios Lietuvos ekonomika tik stojosi ant kojų. Kai kurie skandinavų miestai, ypač kur sunkioji pramonė buvo dominuojanti, kentė didžiulį nedarbą, bankrotų kiekis buvo milžiniškas, socialinės problemos badė akis. To mes šiandien jau nebeprisimename.

Po gilių devintojo dešimtmečio krizių, palydėtų vietinių valiutų devalvacijos, kaimynai Šiaurėje savo ekonomikas ir užpildė kitokiu turiniu – savo kryptimi pasirinkdami paslaugas, inovacijas, ir aukštąsias technologijas.

Kito kelio neturime ir mes, juolab besiklostanti padėtis pasaulio ekonomikoje yra labai palanki mūsų turimų kompetencijų ir jau sukurtos aukščiausio lygio skaitmeninės infrastruktūros panaudojimui.
Esame toli nuo industrinių tiekimo grandinių, kompetencijos nėra orientuotos į sunkiąją ar automobilių pramonę, neturime žaliavinių išteklių, todėl Lietuvos ekonomikos orientavimas aukštos pridėtinės vertės paslaugų ekonomikos link yra tendencijų suponuotas pasirinkimas.

2015 metai - Lietuva Šiaurės Europos paslaugų centras– siekiamybė, kurią įgyvendiname jau šiandien. Atsiveriančios galimybės ir, kur kas svarbiau, mūsų gebėjimas bei pasiryžimas, efektyviai išnaudoti savo jau šiandien turimus privalumus turės lemiamos įtakos mūsų ateities ekonomikai.

O privalumų tikrai esama. Esame pasaulyje antri ir Europoje pirmi pagal plačiajuosčio interneto plėtrą. Puikiai išvystytos mobiliosios technologijos, diegiamas ketvirtos kartos mobilusis internetas. Lietuvoje plačiausias visoje Europoje viešųjų interneto prieigų tinklas. 92 procentai banko operacijų atliekama internetu, 88 procentai mokesčius deklaruojančių asmenų tai daro elektroniniu būdu.

Kai „Barclays“ svarstė, kur įkurti savo ketvirtąjį pasaulyje informacinių technologijų centrą, lemiamu faktoriumi tapo, mūsų turimos kompetencijos. Lietuvoje informacines ir komunikacijos technologijas aukštosiose mokyklose studijuoja 4500 studentų, o šios srities specialistų darbo rinkoje yra iki 35000.

Žinoma, išsilavinimo kokybė dar turi tobulėti. Tačiau po reformos tarp universitetų prasidėjusi konkurencija, tamprus bendradarbiavimas su investuotojais bei pramonės lyderiais įneš teigiamų korekcijų.

Talentingi žmonės buvo svarbiausia priežastis, kai „Barclays“, IBM ar „Western Union“ priėmė sprendimą investuoti Lietuvoje.

Tik keli iškalbingi faktai: per 30 procentų gyventojų turi aukštąjį išsilavinimą, 90 procentų kalba bent viena užsienio kalba, 50 procentų kalba dviem užsienio kalbomis, 40 procentų baigusių aukštąjį mokslą – yra baigę tiksliuosius mokslus arba susijusius su technologijomis.

Sukauptos kompetencijos informacinių technologijų, tarptautinės apskaitos, medicinos, logistikos srityse – Lietuvai atveria dideles paslaugų eksporto galimybes.

Mažai kas žino, kad maža Lietuva sunkvežimių turi daugiau nei Rusija, kad Lietuva kerta du paneuropiniai logistikos koridoriai, kad tikrai aukštos kompetencijos medikų turime du kartus daugiau nei Europos Sąjungos vidurkis ir pagaliau, kad beveik 2000 mokslo daktarų iš Lietuvos dirba užsienio laboratorijose ir universitetuose.

Lietuvos sėkmė transformuojantis į Šiaurės Europos regiono paslaugų centrą, didelių tarptautinių kompanijų investicijos taps ir visų mūsų šalies piliečių sėkme.

O mano, kaip ūkio ministro, sėkmė - kad šie kūrybiški, talentingi ir išsilavinę žmonės turėtų galimybę realizuoti savo idėjas tėvynėje, kad Lietuvos ateities sėkmę kurtų inovacijos, technologijos ir žinių eksportas.

Lietuva - pavyzdys banguojančiai eurozonai

2010-11-21T18:05:00.046+02:00

Šią savaitę Vokietijoje bendraudamas su potencialiais investuotojais ir finansų ekspertais dar kartą įsitikinau – ten, kur užsieniečiai deda Lietuvai didžiausią pliusą, mes patys ne tik kad intravertiškai patylim, bet dar ir padejuojam.

Su Vokietijos bankų ir įmonių vadovais bendravau Europos sostines purtant nerimui dėl finansinės situacijos Airijoje ir kaip tai paveiks bendrąją valiutą ir visą Europos Sąjungą.

Vokiečių dėmesys Lietuvos patirčiai ir gebėjimui suvaldyti krizę natūralus - Vokietija yra didžiausią sąskaitą už finansinį nestabilumą Europos Sąjungoje apmokanti šalis. Tačiau tai taip pat ir itin svarbi Lietuvos ekonomikos partnerė.

Euras ir eurozoną sąlyginę ramybę turėjo vos gerą pusmetį. Dar iki galo nepaaiškėjus, ar gelbėjimo planas suveikė finansinės disciplines nesilaikiusiai Graikijai, panašu, kad finansinio gelbėjimosi rato gali neišvengti ir Airija.

Griežtų finansinių priemonių planą Europos Sąjungą turi, o klausimą, žlugs euras ar ne, užduoda tik biržų spekuliantai.

Gerokai svarbiau šiandien atsakyti į klausimą, kaip išvengti naujų ekonomikos duobių? Kas yra valstybės, ir ypač mažos, ekonomikos stabilumo pagrindas? Kokie turi būti ūkio prioritetai?

Ketvirtadienį dalyvavau Vokietijos „Deutsche Bank“ Frankfurte prie Maino organizuotame Vidurio ir Rytų Europos vyriausybių ir finansinių institucijų atstovams skirtame kongrese. Lietuvą pavyzdžiu sunkumus patiriančioms valstybėms pavadino ne vienas įtakingas ekspertas. O klausimų, apie tai, kaip suvaldėme krizę, kokių veiksmų imtasi ir kokie mūsų ūkio ateities prioritetai – buvo gausybė.

Mūsų eksportas į Vokietiją šiemet stabiliai augo – palyginus su pernai – net iki 36 procentų.
Vis dėlto Lietuvos verslas, ypač smulkusis ir vidutinis, turėtų suaktyvinti savo veiksmus – tam itin palankus metas, nes Vokietijoje jau fiksuojamas ūkio augimas.

Nuo kitų metų gegužės Vokietija taip pat yra įsipareigojusi sumažinti biurokratinius formalumus savo įmonės atstovybę ar filialą šioje šalyje steigiančioms naujųjų ES narių, taigi ir Lietuvos, įmonėms.

Žinoma, mūsų tikslas ne tik judėjimas viena kryptimi. Visada akcentuoju - Lietuvos ekonomikos sėkmės raktas susideda iš kelių dalių: investicijų, eksporto ir inovacijų skatinimo.

Susitikimuose su Vokietijos verslu teko išgirsti labai palankių vertinimų Lietuvos siekiui tapti šiaurės Europos paslaugų centru. Tam turime ir puikiai išvystytą infrastruktūrą, ir vienus kvalifikuočiausių Rytų ir Vidurio Europoje darbuotojus.

Lietuva taip pat sėkmingai vykdo struktūrines reformas, subalansavo viešąsias išlaidas, o korupcijos mąsto mažėjimą jau įvertino ir „Transparency International“. Visa tai – teigiami poslinkiai, ko Europos Sąjungos išlaidūnų sąskaitas apmokantys vokiečiai jau seniai laukia ne tik iš Graikijos, bet ir Portugalijos, Ispanijos.....

Šeimos ekonomika

2010-11-14T14:11:00.006+02:00

Prieš gerą mėnesį teko skaityti pranešimą apie šeimos vaidmenį ekonomikoje, kurio svarbiausiomis mintimis noriu pasidalinti.

Jei mūsų visuomenėje būtų tvirtesnės tradicinės šeimos vertybės, turėtume kur kas tvirtesnę ekonomiką, nekalbant apie visuomenės brandą. Todėl šiandien, kai kiekviena nauja Lady Gagos suknelė patenka į svarbiausias antraštes, apie šeimą labai svarbu kalbėti iš racionalaus taško: kaip apie svarbų ekonominės politikos vienetą.

Daugelyje šalių šeimyniniai verslai yra svarbiausias ekonomikos variklis (Lietuva, beje, ne išimtis), ir ne tik todėl, kad sudaro didžiąją dalį ekonomikos. Manau, neatsiras prieštaraujančių, kad sėkmingos šeimos dažniau išaugina atsakingus piliečius, kurie vėliau tampa ir puikiais profesionalais – ekonomikai tai reiškia aukštesnės kvalifikacijos specialistus, t.y., tuos, kurie ir kuria pridėtinę vertę joje. Tuos, kurie užsidirba patys, kuria darbo vietas, išlaiko šeimą ir moka mokesčius, nesiekdami pragyventi iš socialinių pašalpų. Ne paskutinę reikšmę auklėjimas šeimoje turi ir nusikalstamumo statistikai, taigi šeimoje įskiepytų vertybių dėka sumažinus nusikalstamumą, sumažėtų ir valstybės išlaidos tvarkai palaikyti.

Todėl teigiu – sėkminga šalies šeimų rėmimo politika turi žymios įtakos valstybės BVP, todėl šeima privalo būti kiekvienos valstybės, kiekvienos ekonomikos plėtros strategijos, kiekvienos verslo skatinimo programos centrinė ašis.

Panagrinėkime šeimą per valstybės pajamų ir išlaidų prizmę.

Šeima – tai pajamos į valstybės iždą. Už bet kurios nedidelės siuvyklos, kavinės, svečių namų, kaimo turizmo sodybos, ūkio rasime šeimos verslą, kur petys petyn dirba šeimos nariai. Dydžiu jie mažai ką nustebins, tačiau ne veltui yra vadinami ekonomikos varikliu: jie susikuria sau stabilias darbo vietas, sukuria darbo kitiems, moka mokesčius ir taip prisideda prie ekonomikos augimo.

Šeimos paprastai kuriasi tam, kad gimdytų vaikus. Ekonomisto požiūriu, kiekvienas žmogus yra "ekonominis vienetas", auginantis šalies BVP ir pildantis valstybės biudžetą įvairių mokesčių pavidalu.

Šeima suvaidina lemiamą vaidmenį ir ugdant atsakingus piliečius, formuojant jų vertybes. Nesumenkindamas nepilnų šeimų galimybių noriu pasakyti, kad pilnoje šeimoje tai padaryti lengviau: tai reiškia dviejų žmonių pastangas, laiko ir pinigų investicijas į savo atžalą, siekiant sukurti jo gerovę.

Beje, tą patvirtina ir statistika: nepilnose šeimose augę vaikai dažniau patenka į rizikos grupes, dažniau linkę nusikalsti. Valstybės pajamų-išlaidų balanse tai reiškia ne tik didesnes išlaidas kovai su nusikalstamumu, bet ir socialinėms išlaidoms.

Jokiais būdais nenuvertinu nepilnų šeimų – valstybė privalo nepamiršti nepilnų šeimų, tačiau svarbiausias prioritetas privalo išlikti skatinimas kurti šeimas, gyventi šeimose ir jas saugoti. Statistika negailestinga: nesusituokusių porų vaikų pasiekimai mažesni nei susituokusių porų. Be to, tikimybė, kad galiausiai vaikas liks su vienu iš tėvų, yra kelis kartus didesnė nei gimusių susituokusiųjų šeimose.

Todėl gyvenimas susimetus, mano manymu, nėra tikroji šeima ir negali jos pakeisti. Ir todėl aš labai džiaugiuosi pirmosiomis socialinėmis iniciatyvomis, tokiomis kaip Omnitel „Šeimų akademija“, kur daugybė šeimų skatinamos išugdyti dorus, atsakingus, intelektualius mūsų šalies piliečius.

Daugelis Europos šalių, įskaitant Lietuvą, dabar kovoja su skaudžiomis šeimos sąvokos nuvertėjimo pasekmėmis: didinamu pensijiniu amžiumi, tragiškai sumažėjusiu gimstamumu ir senstančia visuomene, kur vis didesnę dalį sudaro ne ekonomiką kuriantys, o užtarnauto poilsio išėję žmonės. Dar skaudžiau tai pasijus, kai vienas dirbantysis turės išlaikyti nebe vieną, o du nedirbančiuosius.

Man atrodo, daugelis klystame galvodami, jog sprendimas kurti šeimą, būti šeimoje, išsaugoti šeimą yra grynai emocinis. Pasaulis sukurtas labai racionaliai, ir šeima jame atlieka labai racionalų vaidmenį.
Deramai neįvertinus šeimos įtakos ekonomikai, ilgalaikėje perspektyvoje šalis pasmerkta kovoti su besitęsiančia ekonomine recesija, nekalbant jau apie išlaidas socialinei paramai ar nusikalstamumui mažinti. Jei valstybė ne deklaratyviai, o iš tiesų įvertintų šeimos ekonominę naudą šaliai, gimtų kur kas efektyvesnė socialinės paramos sistema ir bei šeimos verslo skatinimo programos. Manau , artimiausioje ateityje, labiau atsigavus ekonomikai, praverstų į abu šiuos dalykus pasižiūrėti kaip į šalies investicinės programos dalį.

Gera pudra nebyra

2010-11-05T15:35:00.017+02:00

Stebiu naujienas žiniasklaidoje ir džiaugiuosi – šiaip ne taip, bet galų gale visi: ir politikai, ir ekonomistai, ir verslininkai sutaria, jog ekonomika atsigauna. Metai eina į pabaigą, ir šiandien drįsčiau teigti, kad Ekonomikos skatinimo planas – parašiutas, turėjęs sumažinti pasaulinės krizės poveikį Lietuvos ekonomikai bei padėti išsaugoti darbo vietas – suveikė. Svarbi jo dalis – Saulėtekio komisijos siūlymai bei kryptingas darbas siekiant pagerinti „Doing Business“ rodiklius -- taip pat davė savo vaisių.

Rezultatai tokie. 11420 įmonių, arba kas šešta realiai veikianti Lietuvos įmonė pasinaudojo viena ar kita paramos priemone, numatyta 2009-2010 metų ekonomikos skatinimo plane: kreditu, mokestiniu atidėjimu, ES lėšomis verslo plėtrai ir pan. O štai „Doing Business“ reitinge palypėjome trimis laipteliais aukštyn, ir dabar pagal verslo sąlygas yra 23 tarp 183 valstybių.

Be kita ko, Pasaulio bankas pažymi, jog Lietuva iš visų tyrime dalyvavusių valstybių įvykdė daugiausia su verslo sąlygomis susijusių reformų. Mūsų valstybė taip pat minima tarp šalių, greičiausiai reagavusių į ekonominę krizę ir reformavusi reglamentavimą nemokumo srityje.

Per metus Lietuva įgyvendino 11 verslo gerinimo reformų, iš kurių, tiesa, Pasaulio bankas reitinge įvertino tik 5:
• Sutrumpintą įmonės registravimo trukmę (nuo 6 iki 3 dienų sutrumpinta įmonės registravimo procedūra bei kitos supaprastintos įmonių registravimo procedūros, todėl verslo pradžios srityje pasistūmėta net 12 pozicijų aukštyn iš 99 į 87 vietą),
• Sumažintą mokestinę naštą sumažinus įmonės pelno mokestį,
• Sutrumpintą laiką prekių importui įdiegus tam skirtą elektroninę muitų deklaravimo sistemą,
• Teisinės bazės pakeitimus, susijusius su atsakomybės sugriežtinimu bankroto administratoriui,
• Vieno langelio principo įdiegimą registruojant nuosavybę.

Verta pastebėti, kad Lietuvos pozicijai šiame reitinge turi įtakos ir tai, kaip tyrimo respondentai vertina įvykusias reformas. Jų, kaip minėjau, buvo ir daugiau, tačiau būtent dėl respondentų abejonių šių reformų realiu įgyvendinimu arba poveikiu reitinge liko nepastebėti kiti svarbūs verslo reguliavimo pokyčiai, tarp jų:
• Juridinio asmens registravimas PVM mokėtoju per 7 darbo dienas (Pasaulio banko partneriai Lietuvoje nepatvirtino, kad ši nuostata pilnai taikoma praktikoje),
• Pasaulio bankas neatsižvelgė į Lietuvos pateiktą informaciją dėl statinio projektavimo sąlygų sąvado išdavimo per 20 dienų, kadangi Lietuvos respondentai pateikė informaciją, kad sąvadas išduodamas per 20 darbo dienų, tai yra per 28 kalendorines dienas,
• Pasaulio bankas neatsižvelgė į Lietuvos pateiktą informaciją dėl statybos leidimo išdavimo per 10 dienų, nes Vilniaus miesto savivaldybė dėl didelio statybos leidimų išdavimo skaičiaus šį terminą pratęsė iki 18 dienų,
• Neatsižvelgta, kad akcininkas, turintis 10% arba mažiau įstatinio kapitalo, turėtų teisę inicijuoti juridinio asmens veiklos tyrimą.

Taigi akivaizdu, kad tyrimo rezultatams įtakos turi ne tik realiai įsigalioję teisiniai pokyčiai, bet ir respondentų vertinimai arba pavieniai atskirų biurokratų veiksmai. Be abejo, reikia atsižvelgti ir į tai, jog rezultatai galėtų būti dar geresni, jei tik įtaką reitingo rezultatams suvoktų visos valdžios institucijos – nuo įstatymų leidybos iki vykdomosios. Norėtųsi ir pozityvesnio požiūrio ir iš Pasaulio banko partnerių Lietuvoje, kurie kasmet teikia rinkos informaciją „Doing Business“ tyrimo rengėjams. Nuo šių faktorių priklauso, ar pasieksime užsibrėžtą tikslą iki 2012 m. patekti tarp 15 verslą vystyti palankiausių valstybių.

Apžvelgiant rezultatus, reikia pasakyti, kad 2010-ieji yra geresnių išorės ekspertų vertinimų metai. Per tris vietas pakilome „Doing Business“ reitinge, per septynias (iki 47) - Pasaulio ekonomikos forumo konkurencingumo indekse, Europos inovacijų švieslentėje pagerinome inovacijų indeksą iki 0,31 ir iš besivejančių šalių grupės pakilome į vidutiniokų, galų gale – „Transparency International“ tyrime pirmą kartą pasiekėme 5 balus: ribą, nuo kurios šalis laikoma pajėgia suvaldyti korupciją.

Žinoma, yra manančių ir kitaip ("Verslo sąlygos - tik papudruotos?", Kauno diena, 2010 11 05). Pvz., kai kam Lietuvos palypėjimai keliais laipteliais aukščiau įtakinguose tarptautiniuose reitinguose atrodo menkaverčiai ir nereikšmingi, kur rezultatui pasiekti užtenka ne realių Vyriausybės darbų, o kosmetinių papudravimų šen bei ten.

Ką gi, džiugu, kad bent pudruotis mokame, nors iš tiesų geresnė Lietuvos pozicija per metus bent keliuose tarptautiniuose vertinimuose rodo, jog tai ne vien „pasipudravimas“. Mano nuomone, tai taip pat įrodo ir tai, jog gal ne visu 100 procentų, gal ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet ši Vyriausybė tęsi pažadus.

nuotr. iš constructionweekonline.com

Kaip suvaldyti oligopolijas?

2010-09-28T16:12:00.011+03:00

Diskusijos dėl maisto produktų kainų kilimo tęsiasi, todėl jaučiu pareigą kiek plačiau pakomentuoti esamą padėtį.

Apžvelgus kainų dinamiką būtiniausių maisto produktų segmentuose, kainų kilimas fiksuojamas dviejuose iš trijų: pieno produktų bei miltų ir duonos gaminių. Mėsos gaminių kainos netgi mažėja.

Tai dėsninga, nes pirmieji du gamybos sektoriai, kuriuose kainos paaugo, skiriasi nuo trečiojo. Svarbiausias skirtumas -- oligopolinė tiek pieno, tiek miltų bei duonos gamybos sektorių struktūra. Pieno gamybos sektoriuje keturios įmonės dalijasi 40 proc. Lietuvos rinkos (čia tik pardavimai, o, ŽŪM duomenimis, net 93 proc. žaliavinio pieno superka viso labo penkios įmonės!), duonos sektoriuje dvi didžiausios bendrovės „Vilniaus duona“ ir „Fazer Gardėsis“ dalinasi didžiąją dalį rinkos.

Tuo tarpu mėsos sektoriuje susiformavusių rimtų oligopolinių struktūrų nėra ir konkurencinė kova žymiai aštresnė.

Kalbant apie maisto produktų kainas, negalima neįvertinti ir mažmeninės prekybos maisto produktais sektoriaus pasidalinimo. Keturiems tinklams pasidalinus šį segmentą ir užimant beveik 40 proc. rinkos, konkurencijos taip pat tenka ieškoti su žiburiu. Mažmeninėje maisto produktų prekyboje susiformavęs prekybinių tinklų oligopolis yra pati didžiausia jėga bet kurios maisto produktų grupės tiekimo grandinėje.

Taigi dviejose svarbiausiose tiekimo grandyse vyraujant oligopolinėms struktūroms, bet kokie rinkos svyravimai ar karteliniai susitarimai dėl kainų kėlimo gali būti lengvai perkelti ant vartotojų arba ant žaliavos tiekėjų pečių.

Nestandartinė padėtis maisto produktų tiekimo grandinėje susiklostė prasidėjus krizei. Iki jos bet kokius rinkos svyravimus ir veiklos neefektyvumą tinklai galėjo amortizuoti didindami kainas, teisindamiesi neadekvačiai didėjančiais darbo užmokesčiais (tiesa, reikia pripažinti, iš dalies tai tiesa ir vėliau gerokai prisidėjo prie vėliau kilusios ekonominės krizės).

Kai per krizę dramatiškai kirto vartojimas, o Žemės ūkio ministerija susivienijo su žemdirbių organizacijomis, dvi oligopolinės struktūros (mažmeninės prekybos maisto produktais tinklai bei pieno ir miltų bei duonos produktų gamintojai ) atsidūrė viena prieš kitą.

Tačiau mažmeninės prekybos tinklai pagrindinius uždarbius visuomet krovėsi ne iš būtiniausių maisto produktų prekybos. Tikros aukso kasyklos visuomet buvo drabužiai, buities bei namų apyvokos prekės. Būtent per šių prekių vartojimą ir smogė įsismarkavusi krizė. Mažmenininkų padėtis buvo palankesnė nei gamintojų, nes jie arčiausiai vartotojo ir yra pirmoji grandis, konvertuojanti prekes į pinigus. Todėl prekybos tinklams pavyko suspausti gamintojų maržas bei pasididinti savąsias, šalia to iš lėto ir nežymiai vis kilstelint maisto produktų kainas. Taip jie kompensavo dalį savo praradimų, atsiradusių dėl kritusios prekybos nemaisto produktais, ir 2009-uosius su visai neblogu sektoriniu 95 mln. pelnu.

Vasaros kataklizmams sukėlus neramumus ir spekuliacijas pasaulinėje maisto produktų rinkoje, o Lietuvoje pasirodžius pirmiesiems mažmeninės prekybos atsigavimo ženklams, savo padėties suskubo taisyti ir abu būtiniausių maisto produktų tiekimo grandinėje veikiantys oligopoliai. Pirmiausia, dėl spekuliacijų (pvz., grūdų atsargų pasaulyje yra užtektinai) kylant maisto produktų poreikiui, gamintojai gauna naują ginklą prieš prekybininkus –eksportą ir ima nesitaikstyti su jų diktatu.

Praėjusią savaitę kai kurie tinklai ėmė dramatišku tonu pranešinėti apie gamintojų diktatą, gaunami pranešimai apie dviženklius kainos pakėlimus, kuriais prekybininkai esą verčiami peržiūrėti savo kainodarą. O pasižiūrėti tikrai yra kur. Štai 2,5 proc. riebumo pieno 1 litro kainoje prekybininkai nuo iki š.m. birželio savo maržos dalį gamintojų sąskaita sugebėjo pasikelti nuo 19 iki 31 proc., „Tilsit“ sūrio -- nuo 14 iki 21 proc., batono nuo 16,1 iki 20,8 proc., kvietinių miltų nuo 23,4 iki 43,6 proc. Gamintojai pilni noro susigrąžinti, kas jiems „priklauso“.

Be minėtų psichologinių „pasaulinės maisto krizės“ argumentų bei kovos, kas prisiims smukusio vartojimo kaštus tarp prekybininkų ir gamintojų, realių priežasčių kainoms kilti nėra, nes žaliava bet kuriuo atveju nėra didžiausia dedamoji maisto produktų kainoje. Pavyzdžiui, duonos gaminiuose ji tesiekia tik 9,5 proc.

Taip trykštantiems noru kuo greičiau kompensuoti krizės „praradimus“ prekybininkams ir gamybininkams reikėtų prisiminti pamokymus, kuriuos per krizę dalino valdžiai apie vartotojų lūkesčius ir ekonomikos atsigavimą. Kainų augimas minėtų lūkesčių nepataisys, o kartu su artėjančio šildymo išlaidomis gali tapti sprogstamuoju mišiniu krizės išvargintoje visuomenėje.

Ką galėtų ir privalėtų daryti valdžia pirmojo būtinumo maisto prekių sektoriuje ir mažmeninėje prekyboje vyraujant oligopolijoms?

Pirmiausia, griežta oligopolijų priežiūra. Konkurencijos tarnyba turėtų nuolat prižiūrėti šios rinkos dalyvius, tirti galimus kartelinius susitarimus, reikalui esant pasitelkdama ir kitas specialiąsias tarnybas, galinčias vykdyti operatyvinę veiklą. Konkurencijos tarnyba, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Viešųjų pirkimų tarnyba --tai yra tos organizacijos, kurių finansavimas net ir sunkmečio sąlygomis turėtų didėti.

Antra – pritraukiant investicijas, jei reikia, net suteikiant naujiems ar smulkiesiems rinkos dalyviams, didinti konkurenciją oligopolizuotose rinkose. Geras pavyzdys yra Žemės ūkio ministerijos parama naujai besikuriančiai kooperatyvinei pieno bendrovei „Pienas LT“. Tačiau prieš įsikišant į rinką, taip pat reikėtų įvertinti, kaip ji pasikeis. Ši bendrovė yra numačiusi pirkti žaliavą ir visą produkciją tik eksportuoti, nieko negaminant nieko vidaus rinkai. Iš to naudos, be abejo, turės žemdirbiai, bet vartotojams dėl brangstančios žaliavos kainos tik augs. Jei norime stiprinti konkurenciją pieno produktų vidaus rinkoje bei išlaikyti stabilias mažmeninės prekybos kainas, bendrovė privalo gaminti ir vidaus rinkai.
Kad stiprėtų konkurencija duonos sektoriuje, smulkesnėms duonos produktų gamybos įmonėms Ūkio ir Žemės ūkio ministerijos galėtų skirti ES lėšų gamybos valdymui modernizuoti bei įrangai atnaujinti.

Taigi pasirinkimų ratas gal ir nėra platus, tačiau valstybės institucijoms ką veikti yra. Tačiau atsakomybę už tik pradėjusią atsigauti ekonomiką privalo prisiimti visi: ne tik valstybė, bet ir visi maisto produktų rinkos dalyviai.

nuotr. AFP/Scanpix

Bloomberg: IBM in Lithuania

2010-09-18T16:55:00.005+03:00

International Business Machines Corp.’s decision yesterday to set up a research center with the Lithuanian government may stoke concern that Estonia and Latvia are falling behind as the Baltic neighbors vie for foreign investment after Europe’s deepest recessions.

Lithuania has attracted since the beginning of last year investments from international companies including London-based Barclays Plc, which opened an information technology center in Vilnius, and Englewood, Colorado-based Western Union Co., which plans to establish a regional service center in the country.

Lithuania is winning as Prime Minister Andrius Kubilius acts as “investment czar,” said Kitty Kubo, who heads the foresight division of the Estonian Development Fund in Tallinn, which advises the country’s government. Estonian lawmakers haven’t acted on the fund’s suggestion that they name a top official to head the country’s investment drive, she said.

“The doors of companies such as IBM are open for a prime minister, even when it is difficult for an investment promotion agency to get its foot in the door,” Kubo said. “If Lithuania continues successfully, it has a good chance of grabbing the best investments in the region and the best talents with it.”

The competition is vital as the Baltic states try to revive growth after their economies shrank by 20-25 percent from peak levels during the global recession, according to an International Monetary Fund report released this week.

Estonia is the Baltic region’s traditional leader in foreign direct investment, with $16.2 billion of accumulated FDI, according to the World Investment Report 2010 by the United Nations Conference on Trade and Development. Lithuania is second at $13.8 billion, followed by Latvia’s $11.7 billion.

Gap Closing

Lithuania narrowed the gap last year as the stock of foreign investment rose 7 percent, compared with Estonia’s 3 percent drop and Latvia’s 2 percent increase, the report shows.

Kubilius’ government plans to boost FDI to 20 billion euros ($26 billion) within five years by focusing on computer services and energy as the country seeks to establish itself as a service hub for the Baltic and Nordic regions, Economy Minister Dainius Kreivys said in June.

While all three countries promote their European Union membership, central location and cheap, well-educated workers, Estonia leads its neighbors in the World Bank’s Ease of Doing Business rankings. Estonia placed 24th in the most recent survey, Lithuania 26th and Latvia 27th.

Estonia’s “slight edge” in business conditions may not be enough to ensure success, said Christian Ketels, a professor at Harvard Business School’s Institute for Strategy and Competitiveness.

Right Direction

“Countries that market themselves by focusing on their capabilities in specific clusters of economic activities find it easier to communicate their specific advantages,” said Ketels, who is also a member of the Baltic Development Forum’s advisory board. “As far as the Lithuanian campaign fits that bill, I think it is a step in the right direction.”

Armonk, New York-based IBM, the world’s biggest computer- services company, said yesterday it will collaborate with the Lithuanian government on a research and development center in Vilnius. Each party will invest 42 million litai ($15.9 million) annually and share in any patents they develop.

Estonia, the smallest of the three Baltic nations, “has not based its attraction of FDI on specially designed support schemes,” the Estonian Investment and Trade agency says on its website, listing Skype Technologies SA, Playtech Ltd. and Swedbank AB among successful investors. “It is our favorable business environment that makes the difference.”

Euro Advantage

The country may gain an advantage in the competition next year when it adopts the euro, making it easier for companies to do business in the countries sharing Europe’s common currency.

“Lithuania’s marketing efforts have been good, but they don’t really offset Estonia’s euro entry,” said James Oates, chief executive officer of Tallinn-based Cicero Capital, and a former head of east European equities at UBS AG. “Attracting investment is one thing, but keeping it in the country is another as we have seen a number of big investors enter a Baltic country and leave in a couple of years.”

Hilton Hotels Corp. in 2007 closed its Tallinn call center, which had more than 300 employees, citing growing costs and a lack of people who were fluent in other European languages. Hatfield, England-based International Greetings Plc, Europe’s only publicly traded maker of wrapping paper and Christmas cards, closed its two manufacturing plants in Latvia in 2008.

Regional Good

Latvia, sandwiched between Estonia and Lithuania, also advertises itself as a business-friendly country provides a gateway to the EU and Russia.

Economy Minister Artis Kampars traveled to China in July to meet with business leaders and government officials about potential investment. Andris Ozols, director of the Latvian development agency, said after the visit that Chinese companies were interested in Latvia’s ports, cargo companies, the national airline and creating a logistics center in the country.

“Investments in Lithuania or Latvia are good for Estonia as we also depend on how their economies perform,” Estonian Economy Minister Juhan Parts said in an interview. “Promotion of investments needs to be systemic and consistent,” he said when asked if Estonia needed more high-level promotion.

The government needs to do more, Kubo said.

“We cannot be complacent and passive in competition for capital and talent, and just hope that some general conditions will make us a winner in this contest,” she said.

To contact the reporter on this story: Ott Ummelas in Tallinn at oummelas@bloomberg.net Milda Seputyte in Vilnius at mseputyte@bloomberg.net

Politikų karai: imperija kontratakuoja

2010-09-03T11:40:00.011+03:00

Tu man VSD pažymų išslaptinimą, aš tau – grasinimus nuversti Vyriausybę. Tu man – „Vilniaus vandenis“, aš tau – kaltinimus delsiant naudoti ES lėšas. Tu man - valstybės įmonių depolitizaciją, aš tau mojuoju galima interpeliacija.

Ką gi, naujame televizijų sezone dėl žiūrovų reitingų kovoja ne tik laidų prodiuseriai, bet ir politikai. Negali paneigti, kad keliems Seimo nariams mėgaujantis rampų šviesa ant šokių parketo, ir opozicija po vasaros pasijuto išsiilgusi kamerų meilės.

O man norisi paklausti – kas gi taip pasikeitė nuo, tarkime, birželio mėnesio, kad prisireikė skubiai versti Vyriausybę? Ekonomikos rodiklių kreivė kyla aukštyn, prieš savivaldybių rinkimus jėgas lyg ir reiktų koncentruoti ne į Kubilių. Bet nuojauta kužda – ar tik nebus čia imperijos kontrataka už „Visuomio“ projektą, kuris reiškia, jog politikai – praras įtaką valstybės valdomose komercinėse įmonėse, o tai reiškia galą interesų grupių pasipelnymui ir (galbūt) neskaidriam rinkimų finansavimui?

Tikri žvaigždžių karai, aš jums pasakysiu, tik vietoje lazerinių kardų – aštrūs liežuviai ir garsūs pareiškimai.

Jau rašiau, kad Vyriausybė žengė labai svarbų žingsnį efektyvaus valstybės komercinių įmonių valdymo link, paskelbusi jų turto apžvalgą ir patvirtinusi skaidrumo politiką. Kitas žingsnis – maksimalus jų veiklos efektyvumo užtikrinimas. Dėl šios reformos įgyvendinimoo Seimas neišvengiamai turės tarti žodį dar šioje sesijoje.

Argumentų prieš skaidrumą, depolitazaciją arba efektyvumo didinimą nėra – kas galėtų tam paprieštarauti? Tačiau, man regis, opozicija, suprasdama, jog balsuoti prieš „Visuomį“ tolygu parodyti tautai, jog jai priimtina esama neskaidri padėtis, kai valstybė praranda šimtus milijonų, tiesiog nusprendė kontratakuoti rimčiau: neleisti, jog balsavimas dėl „Visuomio“ apskritai pasiektų Seimą.

Todėl geriausia išeitis -- nukirsti idėjos vėliavnešius, kad iki Seimo idėjos net neatneštų svarstymui.

Pav. iš geektyrant.com

Treneris-teisėjas

2010-08-27T10:42:00.009+03:00

Lietuvą nusiautęs škvalas primena man kitą, kur kas baisesnį škvalą, su kurio padariniais dabar kovoja daugelis pasaulio šalių – ekonominis nuosmukis, palikęs valstybes su skylėmis biudžetuose.

Balansuojant įplaukų ir išlaidų eilutes, neretai lieka nepaliestas dar vienas galimas pajamų šaltinis – valstybės valdomos įmonės. Tarptautinė praktika rodo, jog rasti lėšų biudžetui, išvengiant mokesčių kėlimo, galima ir pertvarkius valstybės valdomas įmones. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPP) tyrimas taip pat rodo, jog valstybei priklausančios komercinės įmonės turi tokį efektyvumo potencialą, kad jis gali padaryti žymios įtakos šalies BVP augimui.

Gal galėtumėte pasakyti, koks yra skirtumas tarp „TeliaSonera“ ir „Vodafone“? Arba „Statoil“ ir „Shell“? Skiriasi jų savininkai: vienu atveju tai privatūs akcininkai, kitu – valstybė ir jos žmonės. Tačiau skaidrumo ir efektyvumo prasme jos yra tos pačios lygos žaidėjos, veikiančios vienodomis rinkos sąlygomis.

Svarbiausia tai, jog „TeliaSoneros“ ir „Statoil“ pelnas – tai kiekvieno švedo ir norvego pelnas, jaučiamas per socialines garantijas, aukštos kokybės viešąsias paslaugas ir pan.

Tai, kaip efektyviai dirba ir kokius pelnus generuoja valstybei priklausančios komercinės įmonės, didžiausia dalimi priklauso nuo to, kokį vaidmenį valstybė prisiima jų valdyme.

Daugumoje išsivysčiusių ekonomikų tokių įmonių valdymas atskirtas nuo politikų kišimosi į kasdienę jų veiklą, taip pasidalijant atsakomybės sritis. Valstybei priklausančios komercinės įmonės valdomos centralizuotai per holdingo bendrovę – toks modelis tiek EPBO, tiek ES šiandien pripažįstamas kaip efektyviausias. Argumentacija aiški: kai susipina verslo ir politikos interesai, kenčia įmonių skaidrumas, sukuriama terpė neefektyviam valstybės lėšų naudojimui. Tada jose klesti korupcija, o visų sąskaita pelnosi interesų grupės.

Tačiau jaunesnės rinkos ekonomikos šalyse, kaip ir Lietuvoje, tarsi pagal geriausias planinės ekonomikos tradicijas, valstybės įmonių steigėjomis išlieka ministerijos. Ministerija dažnai yra ne tik įmonės steigėja, bet ir valdytoja. Įsivaizduojate vizitinę – ministras-valdybos pirmininkas?

Panašu į krepšinio čempionatą, kuriame teisėjas dar ir žaidžia vienoje rinktinių. Dar viena gera vizitinė: Petras Petraitis, tarptautinės kategorijos treneris-teisėjas. Pats treniruoja, pats teisėjauja. Skelbia minutės pertraukėlę ir skiria baudas. Kas norėtų konkuruoti su tokia komanda ir kaip tai padaryti? Kokia šalis siųstų savo rinktinę į čempionatą, kurio mačai žaidžiami už uždarų durų, jų nestebi sirgaliai, neskelbiami rezultatai, o vietoje tiesioginės transliacijos rodomas vaizdo įrašas, ir tik po to, kai žaidimo taisykles ir rezultatus patvirtino ministerija?

Tiesa ta, jog politika – ne verslas, o politikas nėra vadybininkas.

Įmones turi valdyti profesionalūs vadybininkai, kurių svarbiausias interesas – su mažiausiais kaštais pasiekti geriausią rezultatą.

Versle paprastai vyrauja kitoks valdymo modelis: akcininkai nesikiša į įmonių valdymą, šias teises suteikdami skaidriai veikiančiai holdingo bendrovei, kuri turi aiškius tikslus. Paimkime kad ir „General Electric“, kuri turi aibę kompanijų įvairiausiuose sektoriuose – nuo finansų, sveikatos priežiūros, naftos iki pramogų ir aviacijos, tačiau visas jas jungia viena bendrovė, užtikrinanti veiklos rezultatyvumą.

Globalioje ir aktyviai sąveikaujančioje ekonomikoje akivaizdu, jog tik atsisakius verslo sektorių reguliavimo galima priversti juos konkuruoti tarpusavy efektyvumu ir žemiausia paslaugų kaina vartotojui. Planinei ekonomikai mirus natūralia mirtimi, atitinkamai turi mirti ir ministerijų galimybės reguliuoti rinkos sąlygomis veikiančių valstybės įmonių veiklą.

Kai kurios šalys, tarkime, Jungtinė Karalystė, šią problemą išsprendė išpjaudamos vėžį, t.y., privatizuodamos valstybės įmones. Tačiau jaunose rinkos ekonomikose privatizavimas galėtų baigtis dar didesnėmis problemomis – ką įrodo Rusijos pavydžiai.

Tačiau Singapūrui, Suomijai ir Švedijai pavyko atrasti ir įgyvendinti aukso viduriuką. Geriau už sudėtingus valdymo modelius kalba jų valdomi vardai: minėtos „TeliaSonera“ ir „Statoil“, Švedijos geležinkeliai „SJ“, Norvegijos telekomas „Telenor“, iš valstybinio Olandijos pašto gimusi siuntų kompanija „TNT“, Amsterdamo Schiphol oro uostas, „Vattenfal"... sąrašą galima ilgai tęsti. Singapūro valstybės komercines įmones valdantis holdingas „Temasek Holdings“ yra vienas sėkmingiausių holdingų pasaulyje: pernykštis jo grynasis pelnas – 5 mlrd. dolerių, o investicijų vertė šoktelėjo 42 proc. iki 186 mlrd. (!) dolerių.

Kodėl šio sąrašo nepapildžius „Litexpo“, „Lietuvos geležinkeliais“ ar „Lietuvos paštu“?

Lietuva žengė svarbų žingsnį efektyvaus valstybės komercinių įmonių valdymo link, paskelbusi jų turto apžvalgą ir patvirtinusi skaidrumo politiką. Kitas žingsnis – maksimalus jų veiklos efektyvumo užtikrinimas, kuriam prireiks didelės politinės drąsos: pamiršus planinės ekonomikos principus ir leidus konkuruoti laisvoje rinkoje, pareikalauti rezultatų ir patikėti valdymą profesionaliems vadybininkams. Tikiuosi, rugsėjo 1-ąją Vyriausybei pradėjus svarstyti valstybės komercinių įmonių pertvarkos strategiją, šios politinės drąsos nepritrūks.

nuotr. photobucket.com

Prašau tik objektyvumo

2010-08-23T14:04:00.014+03:00

Gerų žinių ekonomikoje srautas, o jų pastaruoju metu turėjome tikrai nemažai -- pirmą kartą fiksuotas metinis BVP augimas, antro ketvirčio augimas aukščiausias EU, eksporto augimas nuo metų pradžios siekia beveik 35 procentus, į valstybės biudžetą per pirmus 7 mėnesius surinkta 620 milijonų litų daugiau nei planuota, viršijamos planuotos „SoDros“ bei privalomojo sveikatos draudimo pajamos – regis, turėtų leisti mums visiems lengviau atsikvėpti.

Geri rezultatai, kaip pas mus įprasta, sukėlė eilinę susierzinimo bangą. Vadovaudamiesi taisykle „nepaisant valdžios pastangų, šalies ekonomika nežlugo ir pradeda atsigauti“, antausius Vyriausybei įniko skaldyti visi, kas netingi.

Žiniasklaida pilna bankų analitikų sparnuotų frazių, kaip antai, „trumpąjį sujungimą sukėlę elektrikai“, „apie gąsdinimo ir defliacijos panašumą“ ar verslo asociacijose dirbančių biurokratų porinimų, esą verslas „juokiasi“ išgirdęs apie valstybės suteiktą pagalbą įmonėms.

Tikrai nenoriu pulti kritikuoti oponentų: daugelį darbų galima buvo nudirbti efektyviau bei padaryti mažiau rimtų klaidų, kaip kad po mokesčių pertvarkos tekusi nepamatuota našta smulkiam verslui ar privalomojo socialinio draudimo įmokų pertvarka, sukėlusi lengvą šoką tam tikroms gyventojų ar įmonių grupėms.

Tačiau objektyvumo dėlei tebūnie išklausyta ir kita pusė.

Dažniausiai girdime pamastymus, esą jei krizės pradžioje A. Kubilius nebūtų gąsdinęs visuomenės, šiandien turėtume žymiai didesnį ekonomikos augimą. Gal ir taip, bet tikriausiai sutiksite, kad diagnozavus vėžį, ir dar įsisenėjusį (t.y., gręsianti valiutos devalvacija su visomis to pasekmėmis), niekas nepuola nuo ligonio slėpti ligos ir aiškinti apie gripą, kuris praeis išgėrus „Coldrex“. Arba dar geriau – jei tai viso labo gripas, niekas jam gydyti neskiria chemoterapijos.

Norint įveikti tokią krizę, reikalingas atviras ir tiesus pasakymas šalies piliečiams, kur esame, kad kiekvienas pagal savo užimamas pareigas ir gebėjimus galėtų jai pasirengti – nesvarbu, ar tai bendrovės vadovas, ar mokyklos direktorius. Tai leido įmonėms, valstybės institucijoms, ligoninėms, mokykloms sumažinti savo išlaidas ir subalansuoti biudžetus.

„Gripas“ ar vėžys, tačiau Lietuvos nuosmukis truko trumpiausiai tarp Baltijos šalių. Lietuvoje neigiamas BVP fiksuotas šešis ketvirčius, Estijoje – devynis, tuo tarpu Latvijoje jis tęsiasi iki šiol.

Bepigu dabar tikriesiems „elektrikams“, kurie per keletą metų iki krizės sugebėjo į šalies ekonomiką įpumpuoti 40 milijardų litų visai nesirūpinant, ar jie sugrįš, dabar apsitvarsčius apdegusias rankas postringauti apie vidaus vartojimą, sustojusį neva dėl valdžios gąsdinimų. Žymiai sumenkęs transporto priemonių pirkimas pateikiamas kaip reikšmingas argumentas valdžios gąsdinimų rezultatui pademonstruoti, nutylint, kad prieš krizę tų priemonių pirkimas dažniausiai buvo finansuojamas tų pačių tikrąjį trumpąjį jungimą sukėlusių elektrikų. Pirštais baksnojama į augančius bankų indėlius kaip patvirtinimą, esą nuo gąsdinimų pabalęs tūlas lietuvis vienintelę saugią vietą savo pinigams rado giliuose bankų stalčiuose. Pamirštame prieš komentuodami žvilgtelėti į nespėjusias nublukti reklamas apie mokėtas 7-10 procentų indėlių palūkanas.

Su pagalba verslui irgi labai panašiai. Nuolat tenka girdėti tuos pačius „argumentus“: „mano sutiktas verslininkas sakė, kad jokios verslui pagalbos nėra ir nebuvo“, „verslas juokiasi išgirdęs apie ekonomikos skatinimą“. Vėlgi -- pirmiausia reikia sutikti, kad ne viskas pavyko kaip suplanuota: gyvenamųjų namų renovacija praktiškai stovi vietoje, o pagal didžiųjų kreditų priemonę lėšas gavę bankai jas skolina vangiai. Tačiau žiūrint objektyviai, tiems dešimčiai tūkstančių (o būtent tiek -- t.y., kas penkta realiai veikianti Lietuvos įmonė -- per krizę gavo vienokią ar kitokią valstybės pagalbą) vadovų nėra juokinga. Vien pagal Saulėtekio komisijos rekomendacijas supaprastinus mokestinių paskolų procedūras beveik 4000 įmonių toliau galėjo tęsti savo darbą.

Šios vasaros fenomenas -- statybininkų trūkumas -- yra paprastai aiškinamas masine pastarųjų emigracija. Tik man iki šiol neaišku, kur tie statybininkai emigruoja, nes, neskaitant nedidelės Norvegijos, pergyvenusios nekilnojamojo turto bumus ir svetingai priėmusios mūsų emigrantus, kitos šalys kovoja su tokiu pačiu didžiuliu nedarbu kaip ir mes. Tuo tarpu turime ir daugiau fenomenų, kaip, pavyzdžiui, keturis kartus pabrangusi pastolių nuoma ar staiga į viršų šovę fasado darbų įkainiai. Paironizuosiu -- be abejo, tai nieko bendra neturi su beveik visuose, net ir nedideliuose miesteliuose kaip Kavarskas, masiškai vykstančia mokyklų, darželių, ligoninių ar senelių namų renovacija.

Mes visi didžiuojamės mūsų eksportuojančių įmonių rezultatais. Dar daugiau -- iš beveik kiekvieno užsienio investuotojo ar konsultanto girdžiu pagyrimus apie mūsų žmonių žinias, globalumą, užsispyrimą siekiant tikslo, netgi esant netgi pačioms nepalankiausioms aplinkybėms. Visos šios savybės, ekonomikai per vidinės defliacijos procesus atgavus konkurencingumą, davė savo rezultatą. Ne veltui ekonomikos skatinimo priemonė „Naujos galimybės“, skirta naujų rinkų paieškai, tapo pati sėkmingiausia. Šimtai įmonių entuziastingai dalyvauja „Eksportuojančiosios Lietuvos“ projektuose: Eksporto akademija, Konkurencingumo centras, „Lietuva – patraukli verslo partnerė“. Bendromis pastangomis šalies eksporto rodikliai kas mėnesį darosi vis geresni.

Niekada neteigiau, kad spartus ekonomikos atsigavimas yra išskirtinis Vyriausybės nuopelnas. Esame darbšti, gyvybinga ir istorijos bėgyje daugybę išmėginimų iškentusi tauta, ir ši tauta visada mokėjo objektyviai vertinti įvykius, darbus, sėkmes ir nesėkmes.

Pav. iš moroccansands.com

"Vilniaus vandenų" vesternas: nei dokumentų, nei pinigų, nei kaltų

2010-07-06T22:45:00.017+03:00

Gebėjimas pripažinti klaidas ir nuodėmes – savybė gerbtina, ypač jei klydai įstatymo ir žmonių sąskaita. Todėl teigimai vertinu „Vilniaus vandenų“ vadovybės prisipažinimą, jog anksčiau šioje bendrovėje viešieji pirkimai buvo vykdomi pažeidžiant įstatymus ir nesilaikant skaidrumo.

Labai teisingas poelgis, kurį ypač pagražina viešai deklaruotas siekis tapti viena skaidriausių viešuosius pirkimus vykdančių perkančiųjų organizacijų.

Viliuosi, jog tai nėra viešųjų ryšių akcija, kuria įmonė siekia nusiplauti nuo atsakomybės prieš įstatymą, juolab, jog tai neišsprendžia kito labai opaus klausimo – planų kelti vandens kainą vilniečiams ir Vilniaus rajono gyventojams.

Prieš porą mėnesių jau kreipiausi į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją (VKEKK), prašydamas nesvarstyti „Vilniaus vandenų“ ketinimų pagrįstumo, kol nebus Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) išvadų, kiek įtakos paslaugų kainai turėjo viešųjų pirkimų pažeidimai bendrovėje.

VPT išvadų nėra, tačiau yra labai įdomus „Vilniaus vandenų“ raštas tarnybai, kuris galėtų bent jau keletui metų apmalšinti bendrovės ketinimus kelti paslaugų kainas. Jame rašoma, jog bendrovė negali pateikti duomenų VPT, nes bendrovėje „iki 2010 m. kovo nebuvo pildomi vykdytų viešųjų pirkimų žurnalai apie registrai, nėra duomenų ir dokumentų, patvirtinančių pirkimų organizatorių vykdytus mažos vertės ir kitus supaprastintus pirkimus, apie kuriuos nebuvo skelbiama“.

Priminsiu, jog „Vilniaus vandenys“ buvo numačiusi labai aukštą mažos vertės pirkimo, apie kurį neprivaloma skelbti, vertę: iki 900 tūkst. litų prekėms ir iki 1,05 mln. litų paslaugoms.

Tai reiškia, jog tokiu būdu bendrovė galėjo neskelbiamų derybų būdu pirkti milijoninės vertės prekes ir paslaugas, ir šiandien apie tai nėra jokių dokumentų.

Kaip buvęs įmonės vadovas, puikiai žinau, kokiu galvos skausmu įmonei bet koks dingęs dokumentas – 20 litų vertės sąskaita-faktūra už benziną ar kavos pakelį biuro darbuotojams. Jei įmonė patikrinimo metu nesugeba pateikti reikalaujamų dokumentų institucijai, tai prilyginama rimtam kriminalui.

O „Vilniaus vandenų“ situacija – kaip neblogame vesterne: nei pinigų, nei dokumentų, nei kaltų.

VPT su šio rašto kopija ketina kreiptis į prokuratūrą, o aš dar kartą kreipiausi į Kainų komisiją. Šį kartą – su prašymu apskritai nebesvarstyti vandens kainos kėlimo klausimo pagrįstumo, nes, mano galva, minėtas raštas iš „Vilniaus vandenų“ yra pats svarbiausias argumentas, dėl kurios už buvusios vadovybės darbelius nei jūs, nei aš neturėtume gauti išaugusių sąskaitų.

Korupcija ir tvari ekonomika

2010-06-13T01:37:00.015+03:00

Pasižiūrėjau į paskutinio įrašo datą ir išsigandau ...Apleidau blogą, nes pastarieji mėnesiai buvo be galo intensyvūs – daug kelionų, įvykių, darbų, susijusių su siekiu pritraukti investicijų, skaidrinti viešuosius pirkimus, pagelbėti eksportuojančioms įmonėms.

Vis pasigirsta purkštavimų, esą nereiktų tiek važinėti reklamuojant Lietuvos investicinį patrauklumą, jei mokesčiai būtų mažesni, verslo sąlygos geresnės, biurokratija mažesnė ir t.t. Šie faktoriai, be abejo, svarbūs investiciniam klimatui ir verslo aplinkai, tačiau manau, kad yra svarbesnis, nepakankamai įvertinamas faktorius – korupcija. Įstatymo viršenybė, skaidri, nekorumpuota aplinka -- tai ko gero, pagrindinis leitmotyvas, skambėjęs absoliučiai visose Dohoje vykusio Pasaulio ekonomikos forumo viršūnių susitikimo, skirto tvariai ekonomikai, sesijose.

Iš manęs „neišmuši“ vadybininko – man rūpi, kaip šios problemos turi būti sprendžiamos, kaip jos sprendžiamos tarptautiniu mastu. Minėtame viršūnių susitikime buvo ne kartą minėtas Indijos pavyzdys, kur visuomenė labai sėkmingai įsitraukė į kovą su korupcija, naudojant interaktyvias komunikacijos priemones. Kokie mūsų pasiekimai šioje srityje?

„Transparency International“ reitingas, nors ir pagerėjo, vis dar neperkopia 5 iš 10 balų barjero, nuo kurio šalis laikoma pajėgia kontroliuoti korupciją.

Manau, jog pagrindinė priežastis, kodėl mums sunkiai sekasi kovoti su korupcija, yra nebaudžiamumas. Mūsų baudžiamajame kodekse korupciniai nusikaltimai traktuojami kaip lengvi nusikaltimai. Įspėjimas, papeikimas, bauda, didelė bauda, blogiausiu atveju – atimta teisė eiti vienas ar kitas pareigas. Vargu ar tai atbaido pasiryžusius nusikaltimui. Blogiausia, jog baudžiamojo kodekso pataisos, griežtinančios atsakomybę už korupcinio pobūdžio nusikaltimus, per dešimtį metų nerado atsako Seime, tačiau viliuosi, kad tai nesitęs amžinai.

Kita vertus, kaip pasiekti to baudžiamumo, jei tiesiogiai su korupcija turinčios kovoti tarnybos niekada neturėjo ir iki šiol neturi atitinkamo finansavimo. Kitąkart susidaro įspūdis, jog landesnis žurnalistas, ir tas yra aprūpintas profesionalesne įranga nei mūsų STT agentai. Manyčiau, jog šių tarnybų finansavimas turėtų būti didesnis bent dvigubai, jei ne trigubai – turint omeny tikslą ir rezultato poveikį, kaina tikrai nėra didelė.

Verkiame dėl kontrabandos, tačiau atrodo, kad už tai atsakingoms tarnyboms trūksta noro ir ryžto imtis veiksmų. Imkime kad ir paprastą priemonę – skanerius. Pastačius įrangą kiekviename sienos kirtimo punkte bei kartu su kamerų filmuojamu vaizdu perduodant informaciją į kelis besidubliuojančius stebėjimo punktus, padėtis greitai pasikeistų. Statistika skelbia, kad 65% visų surūkomų cigarečių yra kontrabandinės. Tokio kiekio jokie ichtiandrai neperplukdys: jos ramiai įvažiuoja per mūsų ypač saugomą sieną. Galų gale, kad ir kyšis policininkui – daugelio sąmonėje tai visai ne nusikaltimas, tačiau nuo to ir prasideda didžioji korupcija, o taip pat ir atitinkamas šalies įvaizdis.

Visi pamenate tą reklamos kampaniją, po kurios Lietuvoje tikriausiai nebeliko vaikų, kuriuos reiktų įkalbinėti automobilyje užsisegti saugos diržus. Nežinau, kokia turėtų reklamos kampanija neduoti kyšio ir neimti jo, bet žmogus, kuriam pasisektų sukurti panašaus efektyvumo kampaniją, kaip su saugos diržais, vertas daugiau nei apdovanojimo.

Ką noriu pasakyti. Tai, kaip susirūpinus apie korupciją kalbama Pasaulio ekonomikos forumo renginiuose, rodo, jog ne mokesčiais ir verslo sąlygomis prisiviliosime investicijas ar paskatinsime verslą. Nei mažesni mokesčių tarifai, nei konkurencingesni paramos paketai nepridės noro daryti verslą korumpuotoje šalyje. O mes visi turime suprasti, kad kova su korupcija prasideda nuo mūsų pačių elgsenos.

Kvėpuoti laisvai

2010-05-04T18:38:00.021+03:00

Šiandien LRV posėdyje svarstėme klausimą, kuris kadaise iš dalies prisidėjo prie mano tapimo politiku. Gal kiek ir perdėtai pasakiau, bet verslą prižiūrinčių institucijų veiklos optimizavimas yra vienas tų klausimų, kurio sprendimo poreikį versle jausdavau kone kasdien. Galėčiau ilgai pasakoti apie vieną po kito ateinančius inspektorius, tikrinančius neaišku ką, neaišku kiek, neaišku kodėl ir trukdančius dirbti. Kas be ko, tai ir puiki terpė klestėti korupcijai.

Labai tikiuosi, kad šiandieninis LRV nutarimas atneš realių teigiamų pokyčių verslui ir pačių institucijų darbui.
Inspektuojančias institucijas – o tokių suskaičiavome 76 -- sugrupavome į 9 grupes ir jau nuo birželio 1 d. jos turėtų pradėti veikti koordinuotai. Tai reiškia, kad vietoj 76 galimų patikrinimų kas pusę metų galės būti tik 9. Prireikė patikrinti, kaip įmonė X laikosi darbų saugos – susiderink su kolegomis iš grupės, nes kitą kartą inspektuoti šios grupės atstovas galės geriausiu atveju tik po pusmečio.

Kitas svarbus dalykas – iki rugpjūčio 1 dienos kiekviena grupė parengs teisės aktų sąvadus. Tai reiškia, kad kirpyklą atidaryti sumanęs verslininkas neklaidžios dokumentų labirintais, o visą aktualią informaciją apie keliamus reikalavimus ras vienoje, na gerai, devyniose vietose. Mano galva, tai rimtas palengvinimas, įvesiantis daug aiškumo.

Spalio 15 d. grupės turi būti paruošusios praktinius vadovus inspektoriams ir verslininkams, kuriuos bus informacija ir instrukcijos, kaip laikytis reikalavimų ir patikrinti, ar jų laikomasi. Tai apskritai nauja praktika, kuri, labai viliuosi, prigis. Kam teko atsidurti situacijoje, kai inspektorius per patikrinimą vadovaujasi jam vienam žinoma instrukcija, supras, kaip trūksta vieningo dokumento, kuriuo vadovautųsi tiek verslininkas, tiek inspektorius. Žodžiu, praktinis vadovas turėtų tapti vedliu ir įrankiu verslininkui, norinčiam užsitikrinti, jog įgyvendina visus jo verslui keliamus reikalavimus, tuo tarpu inspektoriui tai – instrukciją, ką iš tiesų reikia tikrinti.

Manau, tai palengvins bendravimą ir susikalbejimą tarp verslo ir jo priežiūros institucijų. Nekantraudamas lauksiu šių sprendimų įgyvendinimo.

Liūdesys

2010-04-28T12:07:00.018+03:00

Viešųjų pirkimų tarnybai ataskaitą apie „Vilniaus vandenų“ vykdomus viešuosius pirkimus garsiai pristačius kaip vieną prasčiausių, kurią kada teko rengti, STT sulaiko „Vilniaus vandenų“ vadovus ir neįvardijamą konsultantą viešųjų pirkimų klausimais... Kai kas pasakys – galų gale institucijos pradėjo dirbti, kai kas pasakys – galvų medžioklė tęsiasi, o aš pasakysiu – liūdna.

Liūdna, nes šis atvejis labai ryškiai iliustruoja dvi mūsų visuomenės ir sistemos, kurioje gyvenime, ligas: a) viešųjų pirkimų pažeidimų prevencijos ir kontrolės stoką; b) sąžiningumo, teisingumo ir atsakomybės stoką.

Viešųjų pirkimų ligos, manau, išgydomos. Reformuojama VPT vis aktyviau atlieka savo svarbiausią funkciją – viešųjų pirkimų kontrolę ir gerosios praktikos sklaidą. Tačiau kitai ligai – teisingumo, sąžiningumo ir atsakomybės stokai – vieno vaisto nežinau. Kalbu apie tai, jog net 20 metų pragyvenus demokratinėje santvarkoje, autoritariniai metodai – grūmojimas botagu ir „skalbimas“ už nuodėmes viešai – veikia geriau, nei moderniosios vadybos metodai. Kaip gi kitaip paaiškinsi stebuklingai pajudėjusį viešųjų pastatų renovacijos projektų įgyvendinimą?

Tai rodo, kad laisvoje Lietuvoje nesame laisvi: pareigūnas aukščiau už principus, asmeniniai interesai – už visuomenės. Tačiau nei tarnybos, nei ministrai vertybių neįdiegs.

Valstybėje politikos formavimas privalo būti atskirtas nuo jos įgyvendinimo, o kiekvienas išleistas litas, jo efektyvumas privalo būti akylai kontroliuojamas visuomenės ( mūsų ministerijoje tai padarėme su ekonomikos politiką įgyvendinančiomis institucijomis).

Sąžiningumas, teisingumas ir atsakomybė privalo tapti savaime suprantami darbo principai.

2010-04-18T22:37:00.004+03:00

Finansinės atsakomybės pamoka visiems

2010-04-10T17:27:00.005+03:00

Praėjusią savaitę paklaustas, ar, mano nuomone, rengiamas fizinių asmenų bankroto įstatymas turėtų būti taikomas tik naujai prisiimtiems gyventojų finansiniams įsipareigojimams, akimirką sudvejojau.

Vienoje svarstyklių lėkštėje yra išsimokėti negalintys žmonės, o kitoje – finansų institucijos ir jų teisėti lūkesčiai, nes išduodant paskolą bankroto rizika nebuvo įvertinta. Negaliu paneigti, kad įstatymu sprendžiant dabar išsimokėti už paskolas negalinčių gyventojų problemas, tarp jų, kaip ir versle, atsiras vadinamųjų „feniksų“. Visgi jei galimybę bankrutuoti turi verslas, turėtų turėti ir fiziniai asmenys.

Kas dėl bankų ir jų teisėtų lūkesčių – belieka tik apgailestauti, jog fizinių asmenų bankroto įstatymo neturėjome anksčiau. Akivaizdu, jog jis būtų užkirtęs kelią besaikiam skolinimui(si). Mano manymu nuostata būsimą įstatymą taikyti ir egzistuojantiems finansiniams įsipareigojimams yra kaina, kurią turėtume solidariai mokėti už įsivestą madą gyventi skolon. Atsakomybę turime prisiimti visi: valstybė, finansinės institucijos ir paskolas šlavę piliečiai.

Tačiau svarbiausias argumentas, mano galva - įstatymo poveikis gyventojų verslumui. Ar visuomenė, matydama liūdnus pavyzdžius, benorės kažkur investuoti ar dalyvauti versle? Kokia nauda bankui iš klientų, kurie ilgus dešimtmečius kelis šimtus ar tūkstantį litų uždirbamos algos mokės į banko kasą? Ir kokia nauda visuomenei iš morališkai sulaužyto žmogaus, kuris dėl vienos nesėkmės yra pasmerktas vargti kartais iki gyvenimo pabaigos? Galimybė suklysti, išmokti sunkią finansų valdymo pamoką yra tai, ant ko stovi Jungtinių Valstijų ekonomika. Aš ne už tai, kad leisdami privačiam asmeniui bankrutuoti, leistume jam nusiplauti nuo atsakomybės. Aš už tai, kad šis įstatymas suteiktų galimybę tiems, kurie, brangiai sumokėję už klaidas, išmoko pamoką ir yra pasiryžę eiti pirmyn.

2010-04-04T21:20:00.007+03:00

Dilexit me, et tradidit semetipsum pro me (Gal 2, 20)

Rebusas su stikline

2010-03-29T10:49:00.022+03:00

Palyginkite sakinių poras:
- „Lietuvos sportininkas – pasaulio čempionate ir vėl tik antras“ ir „Lietuvos sportininkas – ir vėl tarp prizininkų“;
- „Įmonės X pelnas pernai sumažėjo“ ir „Įmonės X gamybos apimtys pernai augo“;
- „Krizė sumažino ir premijas menininkams“ ir „Menininkai ir šiemet gaus pinigines premijas“.

Čia, aišku, išgalvotos antraštės. Pasirinkau šį pavyzdį kaip geriausią atspindį to, kas, mano akimis, ir yra didžiausia mūsų liga šiandien – nuolatinis zaunyjimas ir savęs nuvertinimas, glaudžiai susijusi su kita išplitusia liga – visišku nihilizmu ir pesimizmu.

Todėl pirma mintis, atėjusi į galvą, kai perskaičiau šią docento nuomonę – ar tikrai Lietuvoje visi žulikai ir vagys? Su tokia nuostata galima blokuoti bet kokias iniciatyvas ir apskritai pamiršti siekį verslą kontroliuojančias institucijas paversti patariamosiomis.

Nerašyčiau apie tai, jei nebūčiau įsitikinęs pozityvaus vertinimo galia tiek motyvacijai veikti, tiek ekonominiams lūkesčiams. Vargu ar gali norėti ko nors siekti, jei manai esąs bukas. Kartais išgirstu nuomonę, esą keliu utopinius ekonominius tikslus, tačiau kas vienam atrodo nepasiekiamos svajos, man yra realūs uždaviniai. Nesutinku galvoti apie lietuvius kaip apie žmogžudžių ir savižudžių tautą, o verslininkus – kaip aukštesnę smulkaus aferisto pakopą. Mano patirtis ir mano šalies istorija rodo ką kita – esame gajūs, protingi, imlūs naujovėms ir ambicingi. Juolab kad derybose užsienio investuotojai pirmiausiai giria būtent mūsų žmones – išsilavinusius, guvaus proto, ambicingus. Jie yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje veikia jau veikia „Barclays“ IT centras, kodėl apie planus plėstis kalba CSC ir galimybių ieško IBM bei kiti.

Eleonora Roosvelt kadaise pasakė: „No one can make you feel inferior without your consent“. Niekas negali jūsų pažeminti be jūsų paties sutikimo. Neturiu atsakymo, kodėl daliai mano tautiečių priimtiniau užsiversti kibirą š... ant galvos ir muštis į krūtinę: „Esu nevykėlis ir tu būk toks“. Juolab kad šią nuostatą stebuklingai pakeičia pasiryžimas nebepriklausyti nuo aplinkybių, o veikti pačiam. Geriausias to pavyzdys – emigrantai. Nežinau, kiek daugiau gyvenimo kokybės atranda trise vieną kambarį besidalinantys lietuviai braškių rinkėjai Suomijoje, statybininkai Ispanijoje ar namų tvarkytojos Anglijoje, tačiau sprendimas ieškoti geresnio gyvenimo svetur išgydo ir pesimizmą. Ne pyragai ir užsienyje, bet pasiryžę emigruoti palieka šalį užsiprogramavę tik laimėti. Galbūt todėl lengviau susitaiko su sunkumais ir pasirenka matyti tai, ką svečia šalis jiems davė, o ne atėmė.

Taigi tai, kaip gyvename ir ko tikimės, pirmiausiai priklauso nuo to, ką pasirenkame matyti – apytuštę arba artipilnę stiklinę. Aš renkuosi matyti artipilnę ir siūlau tą patį daryti visiems. Tik tuomet, kai nustosime niurzgėti, dalinti kyšius ir juos imti, pradėsime gerbti save, savo valstybę, atsakingai dalyvausime rinkimuose, darbuotojai sąžiningai dirbti, o darbdaviai -- gerbti ir vertinti savo darbuotojus, mus gerbs ir kiti. Utopija, sakysite... tačiau kito kelio paprasčiausiai nėra.

Lyderis

2010-03-21T23:45:00.005+02:00

Te nesuklaidina jūsų įrašo pavadinimas - šiandien norėčiau pasidalinti mintimis ne apie asmeninę lyderystę, o apie ekonominę, technologinę šalies lyderystę.

Siekiant pakeisti šalies ekonomiką, technologinės lyderystės kryptimi yra suplanuotos ir pradėtos įgyvendinti tam skirtos priemonės ir programos. Viena svarbiausių tarp pastarųjų, šalia plėtojamų mokslo ir technologijų slėnių programų, yra ES struktūrinės lėšos, skirtos šalies perėjimui prie aukštos pridėtinės vertės ekonomikos. Pavyzdžiui, priemonė „Lyderis“, kuria remiamas besikuriantis aukštųjų technologijų sektorius bei technologinės inovacijos tradicinėje pramonėje.

Lyderio“ aprašo ir vertinimo kriterijų pagrindas – aukštos pridėtinės vertės ekonomikos vizija. Aprašas ir kriterijai – tai skaidrios taisyklės, pagal kurias buvo išskirstyta daugiau nei keturių šimtų milijonų litų parama. Dar daugiau -- kiekvienos paraiškos įvertinimas ir jai suteikti balai buvo kruopščiai patikrinti bendrame ministerijos ir LVPA posėdyje. Laikai, kai netilo kalbos apie dešimties procentų „otkatus“, baigėsi.

Vienas iš ekonominės teorijos tėvų J.M. Keynes‘as yra pasakęs: „Didžiausias politikos uždavinys yra suderinti tris dalykus: ekonomikos efektyvumą, socialinį teisingumą bei asmens laisvę“.

Kadangi ekonomikos ar ekonominis efektyvumas yra priskirtinas mano atsakomybės sričiai, štai keletas paprastų matematinių veiksmų pagrindžiančių, valstybės paramą ir investicijas į aukštųjų technologijų sektorių.

Pridėtinė vertė, kuriama biotechnologijų ar saulės elementų gamybos sektoriuose, yra penkis-septynis kartus didesnė nei tradicinėje pramonėje. Nesunku suskaičiuoti, kad, pvz., „Santaros“ slėnyje besikuriančių saulės elementų įmonių 1,5 mlrd. litų eksportas (būtent tiek jos planuoja pasiekti jau 2016 metais) prilygtų tradicinės pramonės sugeneruojamiems dešimčiai milijardų litų. Štai jums ir efektyvumas.

Girdžiu priekaištus, esą tradicinė pramonė yra mūsų ekonomikos pamatas ir dabartinio atsigavimo laidas. Būtent todėl tradicinei pramonei naujai kuriamoje šalies konkurencingumo strategijoje yra numatyta garbinga vieta. Skatinant klasterizaciją bei horizontalų inovacijų diegimą (tam taip pat turime programas) yra siekiama tapti geros praktikos centrais tokiuose tradicinės pramonės sektoriuose kaip inžinerinė, chemijos ir plastikų, maisto produktų gamybos, tekstilės ir baldų pramonėse.

Technologiniam atsinaujinimui bei pridėtinės vertės didinimui tradicinėje pramonėje per „Lyderio“ priemonę iš bendro keturių šimtų milijonų litų pyrago yra atriekta daugiau nei septyniasdešimt nuošimčių. Manau, tai puikus balansas tarp tradicijos ir naujumo. Kaip ministras, aš džiaugiuosi, kad šis balansas yra natūralus, kad šiandien mes jau turime visą būrį lietuviškų įmonių, investuojančių į aukštas technologijas, kuriančias bei vystančias aukštos pridėtinės vertės pramonę.

O paprasčiau tariant – tai reiškia gerai apmokamas darbo vietas eiliniam Lietuvos piliečiui, solidžius mokesčius į šalies biudžetą bei adekvatų šalies kultūros bei socialinių reikalų finansavimą.

Su laisvės dvidešimtmečiu!

2010-03-10T23:29:00.008+02:00

Greetings from Washington.

Prioritetas

2010-03-07T22:10:00.010+02:00

Penktadienį buvau pasitarime, kur svarstėme jaunimo nedarbo problemą.

Šiandien akivaizdu, jog didžiausios mūsų darbo rinkos problema - sustabarėję darbo santykiai, kuriuos paklibinus sujudini baisų širšių lizdą. Darbdaviai nėra tikri dėl ateities, taigi net didėjant įmonių veiklos apsukoms, kurti naujas darbo vietas jiems atrodo rizikinga. Tokiame kontekste jaunimo perpektyvos darbo rinkoje yra po dideliu klaustuku, nes pasiryžęs kurti naują darbo vietą darbdavys vargu ar norės investuoti į žalią, nors ir energingą, jaunuolį. Todėl, mano galva, nedarbo mažinimo sprendimus turėtų sieti vienas vardiklis -- nauja darbo vieta įmonei turi tapti ne nauja našta (tiek mokesčių, tiek administravimo požiūriu), o vertinga paskata ir pagalva vystant verslą. Tai ypač akivaizdu, stebint mūsų eksportuojančias įmones: veiklos apsukos auga, norint jas didinti, reikia ir papildomos darbo jėgos, tačiau naujų darbo vietų nedaugėja, nes niekas nenori prisiimti įpareigojimo tą darbo vietą išlaikyti, jei po metų jos nebereikės.

Vadovauju darbo grupei, kuri rengia pasiūlymus dėl darbo vietų kūrimo ir išsaugojimo per ekonomikos ir verslumo skatinimo programas. Mano galva, skatinti kurti darbo vietas turime motyvuodami mokesčių kompensacijomis ir sudarydami galimybę lengviau priimti neterminuotam darbui pagal terminuotą darbo sutartį. Svarstymų yra įvairių, o žemiau - apie kelis mano siūlomus sprendimus.

Vienas iš variantų, kurio nauda labai tikiu, yra 12 mėnesių taikyti nulinį „Sodros" mokesčio tarifą (išskyrus privalomąsias sveikatos draudimo įmokas) darbdaviui, įdarbinusiam asmenį, kuriam ši darbo vieta - pirmoji. 12 mėnesių pakanka, kad galėtum nuspręsti, ko vertas darbo rinkos naujokas ir apmokyti jį tiek, kad po metų jo sukuriama vertė viršytų darbdavio įmokas už jo darbo vietą. Visi žinome: geras darbuotojas -įmonės turtas, taigi tokia valstybės parama paskatintų darbdavį drąsiau kurti darbo vietas ir duotų pakankamai laiko iš žalio darbuotojo pasirengti bent jau pusėtiną specialistą, vertą tolesnių investicijų.

Kitas galimas sprendimas skatinti darbdavius kurti darbo vietas - prailginti bandomąjį laikotarpį iki 9 mėnesių ir nuo kiekvienos naujai sukurtos darbo vietos grąžinti 75 proc. darbdavio įmokų „Sodrai".

Tačiau lengvatos ir kompensacijos yra tik vienas kelias. Šiandie rinkoje verkiant reikia dar vieno sprendimo - galų gale įteisinti mikroįmonės statusą. Takoskyra tarp UAB, individualios įmonės ir individualios veiklos šiandien pernelyg didelė, taigi prašyte prašosi dar vienas - mikroįmonės statusas, kuris turėtų būti patrauklus nedideliems -iki 1 mln. litų apyvartos ir 7 darbo vietų - verslams. Manau, joms būtų tikslinga taikyti fiksuotą nedidelį pelno mokestį ir parengti specialią centralizuotą supaprastintą apskaitą, kur, tarkime, VMI svetainėje specialioje formoje užpildžius duomenis apie pajamas, išlaidas ir darbuotojų skaičių, sistema automatiškai suskaičiuotų, kiek ir kokių mokesčių turi sumokėti įmonė. Ne paskutinį vaidmenį čia ir įmonių registravimas internetu bei kitos galimybės, smarkiai atpiginančios ir supaprastinančios įmonės įkūrimą ir valdymą.

Žinoma, kol kas tai tik mano svarstymai.

2 ar7?

2010-02-25T11:44:00.004+02:00

Vakar audringai diskutavome – geras ar negeras siūlymas padidinti skaičių dienų, už kurias ligos pašalpas darbuotojui moka darbdavys, nuo 2 iki 7.

Puikiai prisimenu savo, kaip darbdavio patirtį. Ekonomikos augimo laikais kolegos dėl ligos darbe nepasirodydavo 2-3 dienas, taigi didžioji ligos išmokų dalis būdavo mokama įmonės sąskaita. „Sodrai“ įmokas moka tiek darbuotojas, tiek darbdavys – manau, logiška tikėtis, kad, reikalui esant (t.y., darbuotojus susirgu), pasijustų tų įmokų nauda. Realybėje gaudavosi kitaip, ir labai gerai, kad šiandien jau kalbame, kaip spręsti tokią situaciją.

„Sodros“ reforma ir jos įgyvendinimas (!) svarbos ir sudėtingumo prasme, ko gero, didžiausias ilgalaikis iššūkis, kuris laukia tiek šios Vyriausybės, tiek ateinančių. Apie reformos būtinybę raudona šviesa šviečia 2,7 mlrd. litų skylė „Sodros“ biudžete. „Sodros“ išmokos ligos atveju šiandien gerokai viršija gaunamas įmokas.

Yra ir kitas aspektas. Pernai išmokų skaičius išaugo, ir nebūkim naivūs – vargu ar tauta sulig sunkmečiu pradėjo žymiai daugiau sirgti. Vadinasi, turime ir piktnaudžiavimo atvejų, tačiau ar tikrai darbdavys, mokėdamas išmokas už pirmąsias ligos dienas, dar turi prisiimti ir seklio vaidmenį – serga ar tik simuliuoja ligą jo samdinys?

Mano galva, kur kas geriau su ligos išmokų administravimu susitvarkytų Ligonių kasos. Dar labiau man patinka mintis įtraukti privačias draudimo bendroves ir šią funkciją patikėti joms. Įmonės šiandien gali apdrausti savo darbuotojus medicininių išlaidų draudimu, kodėl gi negalėtų atsirasti ir draudimas ligos atveju?

Be abejo, tai tik pasvarstymai. Šiandien jau paskelb ta, kad jei vis dėlto būtų nuspręsta didinti dienų, už kurias ligos pašalpas moka darbdavys, skaičių, atitinkamai būtų peržiūrėtos ir darbdavio įmokos. Toks siūlymas, jei tik įmokos mažėtų adekvačiai, irgi svarstytinas.

Su vasario 16-ąja

2010-02-16T17:43:00.004+02:00

„O, skambink per amžius Vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos“.

Sąžiningai, kruopščiai ir atsakingai

2010-02-07T01:33:00.009+02:00

Bausti negalima pasigailėti. Kur padėti kablelį? Ši dilema jokiam valdžios ar teisėtvarkos pareigūnui netgi nekildavo, kai reikėdavo įvertinti valstybės tarnautoją, piktnaudžiavusi tarnybine padėtimi ar savo veiksmais padariusį itin didelę žalą valstybei.

Vienas mano bičiulis, nelietuvis, jau gerą dešimtmetį gyvenantis Lietuvoje, pasamprotavo: „Na ir keista pas jus tvarka -- prisidirbu, apsivagiu, ramiai atstatydinu, kurį laiką ramiai patūnau kažkur atokaitoje ir, žiūrėk, paaukštinimas jau į duris beldžiasi“.

Iš tiesų -- keistas ir niekam nekliūnantis elgesio modelis. Kaltų nėra, kaip nėra ir nuostolius dengiančiųjų „Sodros“ kompiuterių istorijoje. Priešingai, buvęs „Sodros“ vadovas išlydėtas su derama pagarba, atsisveikinimo ašarą tyliai aplaistant vynu išleistuvių vakarėlyje Birštone.

Nedaug betrūko, kad iš to susigraudinimo dar ir vardinį ginklą ar ordiną būtume įteikę.

Vis dėlto kaltų turėtų atsirasti ir net tik vadovo asmenyje. Specialistų pateikti duomenys rodo (lyginamos tokios pačios konfigūracijos kompiuterių kainos), kad už pirktus kompiuterius „Sodra“ permokėjo beveik vienu milijonu litų. Pirkimas pripažintas neteisėtu, atliktas ypač grubiai pažeidžiant viešųjų pirkimų procedūras. O kaltų vėl nėra, nes sprendimas – kolektyvinis: jį priėmė „Sodros“ viešųjų pirkimų komisija, kurią sudaro šeši nariai. Sprendimas kolektyvinis, taigi lyg ir nėra ką bausti. Nuostolių atlyginti taip pat nėra kam.

Tačiau komisiją sudaro valstybės tarnautojai, kurie turėtų galvoti, kur ir ką pasirašo. Už tai valstybė moka algas, nors yra tekę girdėti, kaip kartais kai kurie aukšti asmenys šiuos niekingus kišenpinigius pamiršdavo. Taigi, algos ar „kišenpinigiai“ yra mokami už darbą. Sąžiningai, kruopščiai, atsakingai atliktą darbą, kuriam atlikti jie ir buvo nusamdyti. Tarnautojai, neatlikę savo pareigų sąžiningai, kruopščiai ir atsakingai, turėtų tą vieną milijoną litų ir grąžinti valstybei, t.y., mums, šios valstybės piliečiams. O kad tai būtų padaryta efektyviai ir greitai, mes, šalies piliečiai, samdome kitus pareigūnus, kurie, tikimės, taip pat atlieka jiems patikėtą darbą sąžiningai, kruopščiai ir atsakingai.

„Sodros“ pirkimų kamuoliukas šiandien atsidūrė teisėsaugos institucijų kieme, kurios mano prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą, kiek teko girdėti, kaip karštą bulvę pradėjo mėtyti viena kitai. Tikėkimės, kad besimėtydamos jos tą milijoną litų sugebės valstybei grąžinti, nes priešingu atveju bus nesuprantama, kam apskritai kažką kam nors samdyti.

Sirgaliai

2010-01-22T23:26:00.011+02:00

Panašu, kad mano darbinės nuomonės išsakymas tapo vieša politine diskusija su didžiausios opozicinės partijos lyderiu p. Butkevičiumi. Tai teigiamas dalykas, nes leidžia per ideologinę prizmę plačiau panagrinėti kairiųjų valdymo metu ir dabar vykdomą šalies ekonominę politiką.

Pradėkime nuo liberalizmo. Nors ir gerbiu mūsų koalicijos partnerių požiūrį, šiandienos Vyriausybei lipdyti liberalizmo sekėjų etiketę tolygu pastangoms maišyti aliejų su vandeniu. Sunku įsivaizduoti didesnį „liberalizmą“ nei tą, kurį paskutiniaisiais valdymo metais propagavo socialdemokratų Vyriausybė, kai privatūs asmeniniai interesai buvo iškeliami aukščiau bendruomeninių. Kone visuose ūkio sektoriuose suklestėjo monopolijos ir oligopolijos, savo audringą veiklą plėtojo maksimai ir liūtai. Net simpatikai nepaneigs, kad didžiumą ilgo socialdemokratų valdymo metų dalį pro pirštus į augantį elektrikų, dujininkų bei šilumininkų apetitą žiūrėjo Kainų komisija, akivaizdžius monopolinius procesus ignoravo Konkurencijos tarnyba, o didžiulį viešųjų pirkimų pyrago gabalą turinčios kontroliuoti Viešųjų pirkimų tarnybos kaip ir visai nebuvo matyti. Žlugdyti arba į šešėlį stumti ne stambieji, o smulkieji verslininkai. Man praėjusi politinė epocha labiau primena kraštutinį darvinistinį libertarizmą ar tiesiog – grubų postsovietinį cinizmą. Visomis laisvėmis galėjo naudotis ir tarpusavyje konkuruoti aktyvi oligarchizuota mažuma, tuo tarpu piliečių teisės buvo gerokai apribotos, o bendrasis interesas – ignoruotas.

O praėjus metams nuo Vyriausybės darbo matome visiškai priešingus rezultatus: pradedant atpigusiu šildymu, mažiau nei prognozavo Gedimino Kirkilo vyriausybė brangusia elektra ir baigiant neseniai priimtu vaistų antkainių ribojimo įstatymu. Galų gale – pirmąsyk pasirašytas ir Nacionalinis susitarimas, kuriame susėdus prie vieno stalo pavyko susitarti ir su profsąjungomis, ir su verslininkais. Šie metai yra tik pradžia, neneigiu, kad ne viskas dar padaryta, laukia daug iššūkių. Bet galiu drąsiai teigti, kad jau padarėme daug ką, kad apgintume bendrąjį interesą nuo atskirų individų savivalės.

Antrasis argumentas, esą šiandieninė Vyriausybė vykdo bankų užsakytą politiką, taip pat neatlaiko kritikos. Bankai šiandien patys pripažįsta, jog ekonomikos augimo laikotarpiu perlenkė lazdą skolindami į kairę ir į dešinę. Kokių priemonių tada ėmėsi Vyriausybė ir Lietuvos bankas? Čia pat atsakau – jokių. Ar būtent tai nėra tas, anot gerbiamo oponento, pirštu baksnojamas nuolaidžiavimas bankams bei jų politikos vykdymas? Meilę bankams reikia skirti nuo elementaraus pragmatizmo – kad ir ką galvotume apie bankininkus ir jų premijas, be bankų mūsų ekonomikos atsigavimas neįmanomas. Tą suvokiame ne tik mes – net nuosaikaus kairiojo Baracko Obamos vyriausybė bando surasti bendrą kalbą su bankais, o ne juos beatodairiškai bausti. O jei kas nors nuolaidžiavimu bankams vadina tai, kad šiai Vyriausybei pavyko išsaugoti fiskalinį šalies stabilumą bei išvengti skurdinančios devalvacijos, tai pažadu, kad taip nuolaidžiausime ir toliau. Be to, stengsimės atvesti išorinį kapitalą, įskaitant ir bankus, ir į kitas valstybės sritis, kurioms taip trūksta konkurencijos: švietimo ir sveikatos sistemas bei viešosios infrastruktūros projektus.

Dėl darbo santykių. Tiesa ta, jog ši Vyriausybė atvirai pasakė, kad dabar galiojantis iš sovietų paveldėtas darbo kodeksas yra atgyvena. Pagal darbo santykių lankstumo rodiklį pasaulyje esame antrajame šimtuke. Egzistuojanti sistema nieko bendro neturi su darbuotojo teisių apsauga ar efektyvia perkvalifikavimo ir įdarbinimo politika. Užsiduotos pertvarkos kryptis yra aiški: siekiame perimti darbo santykių lankstumą ir efektyvų socialinių garantijų mechanizmą puikiai derinančią danišką patirtį. Kritikams siūlyčiau žvilgtelti ir į tai, kas šiuo klausimu yra daroma Estijoje.

Tačiau geografija gerbiamą socialdemokratų lyderį kažkodėl nuveda į Lotynų Amerikos šalis. Žinoma, gerai, kad ne į Šiaurės Korėją ar Kubą, tačiau iš ko mes turėtumėme „pasimokyti“? Iš energetiniais resursais ir paskolomis ekonomikas išpūtusio Ekvadoro? Ar iš antiglobalistų lyderio Venesuelos prezidento Hugo Chavezo, kuris ką tik 50 proc. devalvavo valiutą bei nacionalizavo šalyje veikiančius prekybos tinklus? Tikrai puikus „receptas“ Lietuvai vaduojantis iš krizės pančių. Nemanau, kad kraštutinių kairiųjų klišių kartojimas dera europietiška save vadinančios socialdemokratų partijos lyderiui. Manau, kad kalbant apie ekonomikos laisvių derinimą su bendruomenės interesais naudingiau būtų susipažinti su skandinaviškos socialdemokratijos arba Tony Blairo ar Gordono Browno leiboristų patirtimi.

Ir apskritai – negyvename vaakume. Konstruktyvi kritika ir opozicijos parengti šešėliniai ūkio vystymosi planai bei scenarijai tikrai būtu neprošal. Tačiau oponentų pasiūlymai užimtumui didinti, kaip antai spartinti ES lėšų panaudojimą, investuoti į infrastruktūrą, yra tik pakartojimas to, kas iš esmės ir daroma nuo pat mūsų darbo pradžios, ir daroma, kaip pripažino Europos Komisijos atstovai, labai efektyviai. Nors kritikos daug, konkrečių pasiūlymų, kaip mažinti nedarbą, apginti jau dirbančiuosius, spręsti viešųjų finansų problemas, neišgirdome.

Vienas mano komandos narių labai taikliai apibūdino tam tikrą kritikų tipą – krepšinio „žinovai“. Maždaug taip: sėdi prie televizoriaus su alaus skardine rankoje ir garsiai dalija patarimus treneriui: „Reikia geriau gintis, greičiau lakstyti ir mėtyti daugiau tritaškių! Nemokat žaisti!“

Mano galva, tai labai taiklus pavyzdys.

P. S. Vis dėlto kaltinti savo diskusijos oponentą visomis G. Kirkilo vyriausybės nuodėmėmis tikrai nesinorėtų, juolab kad gerbiamo A. Butkevičiaus nuomonė dažnai kardinaliai skyrėsi nuo to meto vyriausybės pozicijos. Kaip tik todėl vis dėlto užsiangažavimas ją ginti atrodo neprotingai.

Apie meškerę ir žuvį

2010-01-20T11:55:00.005+02:00

Mano gerbiamas Algirdas Butkevičius paskelbė atradęs naują reiškinį Lietuvoje – nepasitikėjimą verslu, kurį, kaip galite įtarti, pagimdė šios Vyriausybės politika. Tačiau tiesa ta, jog šis reiškinys gyvavo dar okupuotoje Lietuvoje ir, kaip bebūtų gaila, 20 metų laisvos rinkos jo neišnaikino.

Neseniai gavau el. laišką, kuriame blogo teigiamai.lt autoriai aprašo nuomonės apie tyrimą, parodžiusį, kad lietuviai labiausiai nori valdžios pagalbos ir įsikišimo siekiant jų tikslų bei mažiausiai palaiko laissez-faire idėjas iš visų tirtų valstybių.

Įdomu, kaip šie rezultatai būtų atrodę prieš 10, prieš 5, 3 metus, galų gale, kaip atrodys po 5 metų. Darbo vietų kūrimas yra svarbiausias šių metų uždavinys, ir, įgyvendinant sprendimus, nori nenori kyla klausimas, kokia turėtų būti pagalba darbo neturinčiam žmogui. R. Kuodis tvirtina, kad nedarbo rodikliai pradeda gerėti tik kai ekonomika auga po 5 proc. Taigi nedarbo mažėjimo dar teks palaukti, vadinasi, diskusijų, o kartu ir politinių oponentų kaltinimų šia tema tik daugės.

Didžiausias iššūkis, kuris laukia Vyriausybės – atrasti būdų, kaip paduoti meškerę, o ne žuvį. Dėl šio principo visi lyg ir sutaria, tačiau realybėje yra daug priežasčių, dėl kurių iš žuvies padaryti meškerę bus sunku. Viena jų – darbo santykiai. Daugelis gerų pasiūlymų, svarstytų praėjusiais metais, buvo neįgyvendinami dėl egzistuojančio Darbo kodekso, kuriuo taip skundžiasi darbdaviai ir kuris be Trišalės tarybos pritarimo negalės būti keičiamas bent metus.
Darbo santykiai neatsiejami nuo kito svarbaus šių metų uždavinio – investicijų skatinimo. „Doing Business“ (Pasaulio banko verslo sąlygų apžvalga) vertinimo metodikoje darbo santykiai yra tas, reikšmingiausias, rodiklis, kuris reitingų eilutėje tempia Lietuvą žemyn. Visada ieškau gerosios pusės, taigi tikiuosi, kad, jei Pasaulio bankas, kaip žadėjęs, pradės verslo sąlygas vertinti ir per darbuotojų apsaugos prizmę, Lietuva pagerins neprastą vietą šiame reitinge.

Didelį vaidmenį nedarbo mažinime tikiuosi suvaidins ir kitos verslo sąlygos. Teritorijų planavimo įstatymo pataisas, kad ir kiek pakeistas, nei siūlėme, Seimas po ilgų diskusijų galiausiai priėmė, tačiau eilės laukia ir kiti įstatymai, turėsiantys įtakos verslo sąlygoms.

Bet šį įrašą pradėjau nuo požiūrio į verslą ir tyrimo apie norą palikti teisę valdžiai nulemti jų likimus. Suprantu gerbiamo Butkevičiaus pastangas ekonominio sunkmečio ir nedarbo atsiradimą priskirti šios Vyriausybės nuopelnams (nesame verti šios garbės, kur jau ten mums lygintis su jūsiškiais).

Šalyje, kurioje, jei tikėsime tyrimu, nemaža dalis gyventojų vis dar rinktųsi ne meškerę, o žuvį, visada atsiras galimybių jėgoms, norinčioms ir toliau auginti viskuo nepatenkintą ir todėl apolitišką visuomenę, kurios nuomonę lengva formuoti trilerio vertomis istorijomis apie bankrutavusius ministrus ir nebaigtus jų mokslus, kita ranka tyliai dalinantis jos turtą. Jei sprendimą kurti ir plėsti verslą lemtų tik transliuojamos žinios (nedarbas auga, BVP krenta, įmonės bankrutuoja, Vyriausybė per metus nieko nepadarė), neabejoju – pernai nebūtume sulaukę nei vienos investicijos, nei vienos naujos darbo vietos, ir, kas man atrodo svarbiausia – nei vieno naujo nedidelio verslo.

Nežinau, kaip ten su tuo tyrimu, bet, man rodos, faktai rodo kitą tendenciją. Prieš mėnesį Verslo dienos proga teko teikti apdovanojimus keletui įmonių vadovų, tarp kurių – dvi studenčiokės, įkūrusios viešąją skalbyklą, kai nebeapsikentė vargti su skalbiniais bendrabučio sąlygomis. O girdėjote apie kinomanų virš vyninės atidarytą kino teatrą? Arba visuotinio taupymo ir ekologijos mados keliamą komisų ir kavinių, kuriose mainomasi nenaujomis knygomis, bangą?

Tai yra pavyzdžiai, kurie tik įrodo, kad žmonėms, kurie turi idėjų ir iniciatyvos, politinių kovų užsižiebimas sulig BVP kreivės kilstelėjimu yra nė motais. Šita Vyriausybė, ana – jie savo meškerę jau turi ir sėkmingai naudojasi. Sutinku, verslumo skatinimas Lietuvoje – dar nearti dirvonai, ir valdžios iniciatyvų čia daugės. O šiandien, kad jau kritikai dalija patarimus, turiu ir aš jiems vieną – jūsų energija labai praverstų, raginant visuomenę rinktis ne žuvį rytoj, o meškerę šiandien.

P.S. Visada labai gerbiau ir gerbiu Algirdo Butkevičių kaip vieną iš padoriausių Lietuvos politikų, tačiau paskalų perrašymas tikrai nedera su tuo įvaizdžiu, juolab, kad minėtas mano BMI diplomas seniai apgintas ir pamirštas.

Egzaminas

2010-01-14T23:29:00.005+02:00

Šalčio sukaustyta Lietuva palydėjo 2009-uosius. Vieniems jie tapo nuosmukio, depresijos, gilios krizės metais (net mūsų krepšininkai pralaimėjo!), kitiems tai buvo išblaivinantys, apvalantys ir vertybes perkainojantys metai.

O man atrodo, jog tiksliausia praėjusius metus vadinti egzaminu. Ir egzaminuojami buvome visi: nauja vyriausybė, verslininkai, valstybės aparatas, pensininkai, dirbantieji.

Egzamino būta tikrai sunkaus. Netgi labai brandžios visuomenės sunkiai pakelia ekonomikos subalansavimą per vidinės defliacijos procesus: per algų, išmokų, pensijų ir drastišką valstybės išlaidų mažinimą. Tokių pavyzdžių pasaulyje nėra daug, todėl neretas ekonomistas Baltijos šalių bandymus kovoti su krize nedevalvuojant nacionalinių valiutų vertino kaip neįkandamą užduotį.

Visi kartu turėjome suvaldyti vežimą, kurį į bedugnę tempė dvi vienu metu smogusios krizės. Pasaulinė krizė, atnešusi nekilnojamojo turto burbulų sprogimą, bankinio ir draudimo sektoriaus griūtis, vis dažniau lyginama su didžiąja depresija. Tuo pat metu Lietuvą krėtė dar ir nekontroliuojamo pinigų importo sukeltas perkaitintos ekonomikos drugys.

Vien 2004-2009 metais į Lietuvą buvo importuota daugiau nei 44 milijardai litų. Valstybės išorės skola šoktelėjo keturis kartus, iš paskos sekė nekilnojamojo turto burbulai, nevaldomas atlyginimų, kitų valstybės išlaidų augimas, o galiausiai viską vainikavo dviženklė infliacija ir einamosios sąskaitos deficitas. Nesinori rodyti pirštais, bet akivaizdu: to meto valdantieji nepadarė nieko (nors, kaip rodo viešai paskelbtas susirašinėjimas su Finansų ministerija, apie tai buvo informuoti), kad išvengtume šios antrosios krizės ar bent sušvelnintume jos pasekmes. Prieinamų priemonių pasirinkimas nebuvo siauras: galėjome padidinti privalomuosius rezervus bankams, stabdyti garantijų už būsto kreditus išdavimą ar įvesti nekilnojamojo turto mokestį.

Taigi, šių metų startas ir perspektyvos – nepalyginamai geresnės, nei pernykštės. 2009-uosius pasitikome paveldėję 8 milijardų skylę pirmojo pusmečio šalies biudžete, įsipareigojimus didinti socialines išmokas ir algas, skolas verslui, visišką nežinią dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo, liūdnos šlovės „LEO LT“ projektą, vis garsiau reiškiamą nerimą dėl lito stabilumo bei, skirtingai nei Estijoje, nei skatiko šalies stabilizavimo fonde.

Prisiminus tai, man rodos, galime džiaugtis juodžiausius metus nepriklausomos Lietuvoje ekonomikoje pabaigę turėdami pagrindo optimizmui. Apžvelkime esamą makroekonominę padėtį. Galime konstatuoti, kad turime stabilius valstybės finansus. Kitaip nei per Rusijos krizę, nevėluoja pensijos, socialinės išmokos, o atlyginimai valstybės tarnautojams mokami laiku. Nedarbo lygis Lietuvoje žemiausias tarp trijų Baltijos valstybių. Centrinė valdžia neturi jokių skolų verslui. Pramonės gamyba tik 7 procentais atsilieka nuo prieškrizinio lygio, auga eksportas, o valstybės rizika (CDS) ir VILIBOR grįžo į ekonomikos pakilimo metų lygį.

Ekonomika ir toliau stojasi ant kojų, grįžo piliečių pasitikėjimas mūsų nacionaline valiuta.
Toks, sakyčiau, dramatiškas pasikeitimas, pasiektas per vienerius metus, įrodo tautos darbštumą ir kantrybę, verslo -- lankstumą ir gyvybingumą. Kai man sako, jog savo sprendimais tik trukdėme verslui stotis ant kojų, turiu argumentų, įrodančių, kad ir Vyriausybės indėlis į šį persilaužimą buvo labai ir labai didelis.

Pinigų masę, cirkuliuojančią šalies ekonomikoje galime prilyginti įmonės apyvartiniam kapitalui. Nėra šių lėšų -- nėra gamybos, nėra paslaugų, nekuriama pridėtinė vertė.

Kasmet sparčiai didėjęs šalies vidaus kreditas pernai susitraukė beveik 4 milijardais litų. Vyriausybė per tą patį laikotarpį per įvairias verslo skatinimo bei investicines priemones įliejo į šalies ūkį daugiau nei 3,6 milijardus litų europinių lėšų, neįskaitant tiesioginių žemės ūkio subsidijų ir lėšų, pervestų į „Jeremie“ ir „Jessica“ fondus. Pagal Europos Komisijos ataskaitą Lietuva pirmauja pagal struktūrinių fondų lėšų panaudojimą visoje Europos Sąjungoje.
Tai rodo, kad Lietuvos Vyriausybė sėkmingai vykdo užsibrėžtą tikslą gaivinti ekonomiką per maksimaliai spartų EU fondų panaudojimą.

Ekonomikos skatinimo ir investicinėmis priemonėmis, tokiomis kaip labai maži ir maži kreditai, kreditų garantijos, kreditų palūkanų kompensavimas, mokesčių atidėjimai ir užskaitos, viešųjų pastatų renovavimas, eksporto skatinimas ir pan. pasinaudojo daugiau nei 4000 Lietuvos įmonių. Vien galimybę sudaryti mokestinę sutartį ir atsidėti mokesčių sumokėjimą pasinaudojo daugiau nei 400 didelių ir mažų Lietuvos įmonių, o atidėtų mokesčių suma perkopė 150 milijonų litų.

Ūkio ministerijos skaičiavimais, per šiuos metus ekonomikos skatinimo plano išsaugotų darbo vietų skaičius viršija 40000. Skeptikams, abejojantiems skaičiavimo metodika, galiu atsakyti, kad vien renovuojant viešuosius pastatus išsaugota ir sukurta per 12000 darbo vietų.

Pinigų masės indeksai, pasiekę kritinę ribą praėjusių metų viduryje, sparčiai taisosi. Tiesioginės užsienio investicijų srautas per pirmuosius tris 2009 metų ketvirčius buvo didžiausias per pastaruosius keletą metų. Sėkmingas valstybės obligacijų emisijų išplatinimas, spartus EU lėšų panaudojimas, šalies bankų rekapitalizavimas suponuoja tolesnį pinigų masės rinkoje didėjimą, o šalies įmonėms -- žymiai geresnes galimybes šiais metais gauti paskolas.

Šie veiksniai, remiami vis didėjančio eksporto, ateinančių metų antrąjį pusmetį turėtų užvesti ir vidaus vartojimo variklį. Todėl prognozuoju, kad šių metų pabaigoje mūsų ekonomika jau pakankamai tvirtai stovės ant kojų, o metinis BVP augimas turėtų sudaryti ne mažiau kaip 1-2 procentus.

Taigi esama mūsų ekonomikos dinamika džiugina. Statistika teigia, jog Lietuva trumpiausiai iš visų Baltijos šalių, tai yra keturis ketvirčius, išgyvena recesiją. Tuo tarpu mūsų kaimynių nuosmukis tęsiasi žymiai ilgiau. Estija jau septynis ketvirčius recesijoje, Latvijos BVP smunka šešis ketvirčius iš eilės. Paskutinio pusmečio Lietuvos makroekonominiai rodikliai leidžia atsargiai teigti, jog Lietuva pirmoji išsiropš iš ekonominės krizės, o mūsų krizės raidė “V“ bus siauriausia. Tai reali ekonominio skatinimo politikos išdava. Galima ilgesnė recesija Estijoje pirmiausia butų šios šalies kovos už eurą tiesioginė pasekmė.

Mūsų egzaminą atidžiai stebėjo ir stebi Europos Sąjungos partneriai, tarptautinės institucijos ir investuotojai. Paprastai po sunkaus egzamino pasitinka draugai ir artimieji ir su nekantrumu, klausia: "na, kaip?" Po šio egzamino niekas nepasitinka ir viešai pažymių nerašo. Tačiau nereiškia, kad jo nemato.

2010-01-13T23:05:00.009+02:00

Kam nusviro galva, tam dangaus angelai
Vainiką iš deimantų pina.

Nomenklatūros dantys

2010-01-02T13:41:00.007+02:00

Kaip vadovas visuomet laikausi nuomonės, kad darbai turi kalbėti patys už save. Ir apskritai per krizę girtis kažkaip negražu. Bet apžvelgiant praėjusius metus niekaip neapleidžia jausmas, kad į metų galą pradėjome daryti kažką ypač teisingo.

Apie širdį glostančią Algirdo Brazausko kritiką esu jau rašęs. Tačiau po jos pasipylė ir sistemiškas vieno dienraščio bei vienos partijos dėmesys Ūkio ministerijos priimamiems sprendimams, mano buvusiam verslui, Ūkio ministerijos darbuotojams. Net mano žmoną be mano žinios Ūkio ministerijoje „įdarbino“. O kur dar bandymas gerbiamą katalikišką organizaciją paversti neaiškia sekta ir su profesionalia saugumo kamera nufilmuoti „slapti“ maldos susirinkimai!

Sutinku, kad ne visi procesai vyksta taip greitai, kaip daugeliui (ir man) norėtųsi. Matyt, dėl to kai kam ir blogiausia ministerija tapome vos prieš du mėnesius :). Dėl biurokratinių procedūrų vien tik struktūrinė Ūkio ministerijos reforma bei kai kurių žmonių paslaugų atsisakymas užtruko daugiau nei pusmetį. Tačiau šiandien Ūkio ministerijoje dirba 85 žmonėmis mažiau negu metų pradžioje. Net įskaičiavus, kad dalis jų perėjo į Energetikos ministeriją, sutaupėme apie milijoną litų darbo užmokesčio fondo. O juk dalis tų pareigūnų, cituojant A.Brazauską, „dirbo ten dešimtmečiais, buvo net angliškai pramokę!“.

Kitas nomenklatūros širdies skausmas -- šiandien veikiančios 152 verslą kontroliuojančios valstybinės institucijos. Net paprasčiausio lipduko gamybą kontroliuoja 7 skirtingos organizacijos. Jos labiausiai pavojingos ne teisininkų ir lobistų armiją turinčioms stambiosioms korporacijoms, o krizės nustekentiems smulkiesiems verslininkams – mūsų ekonomikos stuburui. Nenoriu įžeisti sąžiningų ir profesionalių valstybės pareigūnų (o jų atradau tikrai daugiau, nei atrodė prieš metus), tačiau dažnai šios institucijos virsta mažomis partinėmis „lesyklėlėmis“ – geromis vietomis priimti šeimos narius, „prasukti“ kokį reikaliuką ar tiesiog asmeniškai pasipinigauti.

Kartu su Teisingumo ministru R. Šimašiumi parengėme planą, pagal kurį iki kovo 30 dienos šias institucijas planuojame sujungti į 8 grupes, o metų suintegruoti į vieningą 8 institucijų sistemą. Nušausime tris zuikius: palengvinsime verslo administravimo naštą ir sutaupysime mokesčių mokėtojų lėšų.

Ir turbūt didžiausias mūsų šiuometinis darbas: viešųjų pirkimų teisinės bazės išskaidrinimas bei tuoj prasidėsianti Viešųjų pirkimų tarnybos reforma. Viešiesiems pirkimams per metus išleidžiamos stulbinančios keliolikos milijardų sumos. Todėl pirmiausia kontroliuosime ir užtikrinsime skaidrias viešųjų pirkimų konkursų sąlygas.

Antras svarbus pokytis – stambinsime perkančiąsias organizacijas. Dabar kiekviena valstybei pavaldi institucija pirkimus organizuoja atskirai, o įvykdžius reformą liks tik kelios stambios viešuosius pirkimus atliekančios organizacijos. Elementari verslo logika sako, kad perkant daugiau gaunama kur kas geresnė kaina. Kodėl iš mūsų visų pinigų išlaikoma valstybė turėtų pirkti brangiau negu privatus verslas? Antra, tikimės palengvinti darbą ir dažnai prastai finansuojamai STT – jei bus mažiau perkančiųjų organizacijų, bus lengviau jas kontroliuoti.

Tai įdomumo dėlei – ką vis tik užkabinome: 152 kontrolierius, 13,5 milijardų viešųjų pirkimų litų ar 85 buvusius Ūkio ministerijos pareigūnus? Kaip manote jūs?

P.S. Laukiu, ką naujo apie save ir savo kolegas sužinosiu kitais metais. Mat Vyriausybė yra numačiusi ir privatizavimo programų, o už privatizavimą, kaip žinia, atsakinga Ūkio ministerija...

Įstrigęs vežimas pajudės Naujųjų pabaigoje

2009-12-31T21:27:00.005+02:00

Arvydas Jockus, „Valstiečių laikraštis“

- Siekdama subalansuoti valstybės finansus Vyriausybė prieš metus padidino mokesčius, jie sunkmečio prislėgtam verslui tapo papildoma našta. Ar pripažįstate, kad Vyriausybė suklydo: valstybė planuotų pajamų nesurinko, o dalis verslo pasitraukė į šešėlį?

- Norėčiau priminti aplinkybes, kuriomis buvo priimti šie sprendimai. Praėjusių metų pabaigoje artėjo gili krizė. Besiformuojanti Vyriausybė tą krizę numatė tada, kai daugelis dar kalbėjo apie ekonomikos augimą.

Tuo metu buvo nuspręsta priimti du įstatymų paketus. Vieną – fiskalinių priemonių, siekiant konsoliduoti biudžetą, kadangi vien pirmąjį 2009 metų pusmetį grėsė 8 mlrd. litų biudžeto skylė ir būtų sutrikusios bet kurios išmokos iš valstybės biudžeto. Antra, Vyriausybė iškart numatė pagalbos priemones verslui.

3 proc. sumažintas fizinių asmenų pajamų mokestis suteikė papildomą stimulą mūsų eksportui, nes krintantis darbo jėgos apmokestinimas turi įtakos produkcijos savikainai. Padidintas pridėtinės vertės mokestis (PVM) negulė ant verslo pečių, tai – daugiau vartotojų mokestis. Beje, PVM yra socialiai teisingas, nes daugiau moka tas, kuris daugiau vartoja.

Latvija ir Estija ėmėsi lygiai tokių pačių priemonių. Tačiau, manau, buvo padaryta klaidų papildomai apmokestinant smulkųjį verslą.

- Bet turbūt sutiksite, kad dalis verslo po tokių sprendimų pasitraukė į šešėlį?

- Taip, į šešėlį įmonės traukiasi, tačiau buvo daroma viskas, kad tas procesas būtų kuo lėtesnis. Per metus mokestinėmis paskolomis pasinaudojo beveik 400 Lietuvos įmonių. Bendras mokesčių atidėjimas siekia apie 136 mln. litų. Tai, kad daugėja mokestinę paskolą siekiančių gauti įmonių, rodo, jog Lietuvos įmonės ne traukiasi į šešėlį, o naudojasi legaliomis galimybėmis išgyventi sunkmetį. Vien dėl šios galimybės šalyje išsaugota dešimtys tūkstančių darbo vietų.

- Tačiau daugelis verslininkų ir toliau skundžiasi, kad verslo aplinka šalyje jiems labai nepalanki. Pradėti verslą sudėtinga, o jį pradėjusieji negali atsiginti siautėjančių kontrolės institucijų, kurių šalyje yra net 152. Lietuvoje gajus išankstinis įsitikinimas, kad verslas visada nori apgauti, apvogti, todėl tam reikia užkirsti kelią. Niekaip nepanaikinama Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba, verslininkų net praminta „gestapu“. Kas per metus padaryta, kad verslui aplinka būtų palankesnė, o visokių suvaržymų ir kontroliuojančių institucijų sumažėtų?

- Atskiroms verslo gerinimo sritims nagrinėti „Saulėtekio“ komisija yra sudariusi darbo grupes iš ministerijų ir verslui atstovaujančių atstovų. Daugiau kaip 100 šių grupių teiktų pasiūlymų jau tampa teisės aktais, kurie bus palankūs verslui.

Daug metų dirbau versle ir žinau, kokį stresą sukelia, kaip darbą paralyžiuoja bet kurios kontroliuojančios institucijos atstovų apsilankymas įmonėje. Prieš gerą mėnesį kartu su teisingumo ministru Remigijumi Šimašiumi sudarėme darbo grupę peržiūrėti verslą kontroliuojančių institucijų veiklą. Pasiūlymai jau pateikti Vyriausybei. Pagal parengtas gaires iš dabar veikiančių beveik 80 inspektuojančių institucijų turėtų likti tik 8.

Vadovaujamės Jungtinės Karalystės modeliu, kuris yra labai patrauklus ir patogus verslui. Iš šios šalies atvykstantys verslininkai stebisi, kad Lietuvoje verslui plėtoti pirmiausia trukdo kontroliuojančios institucijos. Be to, jos yra ir didžiulis korupcijos šaltinis.

- Ar nesibaiminate, kad šie pasiūlymai gali įstrigti Seime? Ne paslaptis, kad nemaža dalis Lietuvos politikų verslininkais nepasitiki. Seime, kaip ir daug kur Lietuvoje, požiūris į verslą yra neigiamas.

- Sumažinti kontroliuojančių institucijų skaičių užtenka Vyriausybės sprendimo. Manau, kad, sukūrus aiškią inspektuojančių institucijų sistemą, Seimo nariai pamatys šių sprendimų teikiamą naudą verslui, ekonomikai ir pakeis kartais nepalankų požiūrį į verslą.

Esant krizei šis požiūris ir taip po truputį keičiasi. Visi puikiai suprantame, kad verslas yra darbo šaltinis. Valstybė nekuria darbo vietų, jas kuria verslas. Pinigai pensijoms, socialinėms išmokoms taip pat nekrinta iš dangaus. Juos į biudžetą suneša verslas. Todėl tokį verslą, kuris moka mokesčius, sąžiningai dirba, yra atsakingas ir rūpinasi savo darbuotojais, turėtume gerbti ir mylėti.

Man labai patiko vieno Klaipėdos įmonės vadovo žodžiai. „Anksčiau į mane žiūrėjo kaip į sukčių, godų žmogų. Vieną dieną prieina kaimynas mokytojas ir klausia, kaip sekasi mano įmonei. Net nustėrau. Kaimynas priminė premjero paaiškinimą, kad dabar verslui sunku, todėl nėra pinigų mokytojų algoms ir pensijoms“, – šypsojosi vyras.

Šiandien jau daugelis supranta tai, kas seniai buvo aišku patiems verslininkams.

- Ar lietuviai, Jūsų nuomone, verslui imlūs žmonės?

- Manau, kad taip. Net krizės sąlygomis mes gana lanksčiai persiorientuojame. Pavyzdžiui, mūsų transportininkai, po didžiulio kritimo pirmąjį šių metų ketvirtį, restruktūrizavo įmones, dalį srautų nukreipė iš Rytų į Vakarų rinkas ir jau pradeda rodyti gana aiškius atsigavimo ženklus.

Atsigauna ir eksporto sektorius. Atmetus naftos produktų ir naudotų automobilių eksporto į Rytus sektorių, mūsų eksporto rodikliai nuo ikikrizinio laikotarpio susitraukė apie 15 proc. (vienu metu buvo apie 36 proc.). Kiekvieną mėnesį Lietuvos eksporto rodikliai gerėja. Manome, kad kitų metų viduryje ar vasaros pabaigoje galime pasiekti ikikrizinius rodiklius.

- Verslininkai ir premjeras Andrius Kubilius skirtingai vertina krizės plėtojimosi kreivę: premjerui „juodžiausias krizės košmaras – jau praeityje“, verslininkai mano, kad košmaras dar laukia vasario ar kovo mėnesį. Žurnalas „The Economist“ prognozuoja, kad kitais metais Lietuvos ekonomika smuks labiausiai pasaulyje (BVP sumažės 3,5 proc.). Kokios Jūsų prognozės?

- Man tenka nemažai bendrauti su verslu. Eksportuojanti pramonė džiaugiasi gerėjančiais rezultatais. O dirbantys vidaus rinkoje nusiteikę pesimistiškai. Tačiau labai aiškiai suvokiame, kad pagrindiniai mūsų makroekonomikos varikliai yra eksportas ir pramonė. Per Rusijos krizę būtent jie po metų ar pusantrų užkūrė ir vidaus vartojimo variklį. Taip bus ir dabar. Eksportas trečią ketvirtį pradėjo kilti į viršų. Todėl realiai pagerėjimo vidaus rinkoje galime tikėtis kitų metų pabaigoje. Bet sutinku, kad patys sunkiausi mėnesiai, be abejo, bus kitų metų vasaris ir kovas.

- Bus blogiau nei dabar?

- Sunkiau nebus. Ko gero, didžiausia problema yra mūsų pabjurusios nuotaikos. Žmones slegia ir tai, kad žiemą padidėja šildymo išlaidos, kurios mažina vartojimą, apkarpytos socialinės išlaidos. Tačiau noriu pabrėžti, kad visi šie žingsniai labai svarbūs mūsų ekonomikai. Tikiu, kad tai, ką mes padarysime per šį sunkų laikotarpį, duos rezultatų 2010 metų gale ir 2011-aisiais.

- Didžiulę grėsmę valstybei kelia didėjantis nedarbas, bedarbių – jau ketvirtis milijono. Apsidrausdami darbuotojus atleidžia net ir finansiškai pajėgūs darbdaviai. Kokius svertus Vyriausybė numato naudoti, kad suvaldytų šį procesą? O gal tiesiog pasyviai stebite situaciją laukdami ekonomikos atsigavimo?

- Nedarbas ateinančiais metais turbūt bus pagrindinis iššūkis, su kuriuo susidurs mūsų valstybė. Todėl visos pastangos bus nukreiptos įveikti šią problemą.

- Ką žadate daryti?

- Atnaujinsime mikrokreditų programas. Planuojame, kad kitais metais kiekvienai naujai įmonei bus suteiktas 6 tūkst. litų paslaugų paketas. Rengiamės pasiūlyti iki 90 tūkst. litų kreditus bedarbiams verslui pradėti. Taip pat planuojame sukurti socialinės paslaugų įmonės reglamentą. Tokios įmonės teiktų paslaugas neįgaliesiems ar vaikams. Daugelyje Vakarų valstybių tokios įmonės sudaro apie 5 proc. ekonomikos.

- Kada realiai nedarbo kreivės kilimas galėtų sustoti?

- Prognozė dėl nedarbo turbūt yra pats nedėkingiausias dalykas. Be abejo, daug priklausys, kokių aktyvių priemonių imsis Vyriausybė. Norime tikėti, kad minėti vasario ir kovo mėnesiai būtų tas laikas, kai įvyks persilaužimas į gera.

- Prancūzija planuoja pasiskolinti 35 mlrd. eurų (apie 121 mlrd. litų), kurie būtų investuoti į ūkio sritis, turinčias paspartinti šalies ekonomikos augimą. Kokiomis priemonėmis mūsų valdžia ketina skatinti ekonomiką kitais metais? Skolintis kaip prancūzai neketinate?

- Mes ir taip daug skolinamės biudžeto deficitui dengti. Ekonomikai skatinti naudojame ES lėšas. Šiemet jų bus panaudota iki 4 mlrd. litų. Ateinančias metais iš ES struktūrinių fondų planuojame į šalies ekonomiką įlieti net 8 mlrd. litų. Tai milžiniška suma.

Daugiau kaip 1200 Lietuvos įmonių jau gavo smulkius kreditus (nuo 175 iki 350 tūkst. litų) ar garantijas paskoloms. Bus teikiamos vadinamosios „didžiųjų kreditų“ paskolos – iki 5,2 mln. litų. Diegiamas lengvesnis mechanizmas kurti naują verslo įmonę.

Mūsų biudžeto išlaidos nėra reikšmingai sumažėjusios, tačiau jos mažesnės todėl, kad didžiulės lėšos skiriamos investicijoms: infrastruktūrai, verslo kreditams. Būtent tos lėšos ir turėtų lemti kitų metų gale geresnį mūsų ekonomikos vaizdą. Tikiu, kad bendromis pastangomis ištrauksime šalies ekonomikos vežimą iš griovio ir pastatysime ant kelio.

2009-12-25T00:45:00.001+02:00

"Ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų" (Jn 1, 14)

Kai nebesinori komentuoti...

2009-12-23T17:28:00.010+02:00

Seimas priėmė Nepilnamečių apsaugos įstatymo pataisas, sukėlusias tiek daug diskusijų Lietuvoje ir atgarsių Europoje. Internautai jau šaiposi – kažin, ar dabar uždraus tą dainą „Muuušiu šitą mažą musę...“ O aš galvoju, kad labai laiku toks įstatymas, tik dar reikėtų papildyti pataisomis, reglamentuojančiomis pačios žiniasklaidos apsaugą nuo neigiamo informacijos poveikio. Akivaizdu, kad kai kam ir Dano Browno kūryba sukelia neigiamą poveikį.

Juokas juokais, o vakar „Lietuvos rytas“ brūkštelėjo dar vieną potėpį taip spalvingai piešiamame mano portrete. Juodžiausiame košmare nebūčiau susapnavęs, ką sugalvoja redakcija, užsimojusi pamokyti jų taisyklių nepripažįstantį ministrą. Dviejų puslapių dydžio jo turinį galėčiau apibendrinti į kelis teiginius, kuriuos noriu patvirtinti:

- TAIP, aš esu praktikuojantis katalikas.

- TAIP, dalyvauju „Opus Dei“ -- Katalikų Bažnyčios prelatūros – rekolekcijose („Opus Dei“-- Katalikų Bažnyčios asmeninė prelatūra, pavaldi Šventajam Sostui. Daugiau apie tai
http://www.opusdei.lt/sec.php?s=1142

- TAIP, aš kartais geriu alų, dažniau – vyną. Beje, man tai labiausiai patinka daryti su draugais ir bendraminčiais.

- Ir dar vienas TAIP – Žydrūnas Plytnikas buvo atleistas iš „Sodros“, bet laikraštis užmiršo nurodyti, kad „savo noru“. Paprastai apie tokius atleidimus sakoma „išėjo savo noru“.

Tad šie teiginiai yra tiesa.

Visa kita purvo dozė – užuominos į sektą ar įprastų pokalbių apie darbą pavertimą suokalbiais ir valstybės paslaptimis – tiesiog yra žemiau kritikos ribos. O dar tas sureikšminimas, kaip „klube renkasi tik vyriškos lyties atstovai“... Man tikėjimo dalykai atrodo labai gili ir labai asmeninė tema, su kuria taip nedera elgtis.

P.S. Beje, aš nesikeikiu rusiškai.

Omnia in Bonum

Bryanas Bradley: Paslaptingoji “Opus Dei” nėra tokia paslaptinga, kaip kai kam atrodo.

Pasaka apie tai, kaip laikraštis ministrienėms postus dalino

2009-12-18T09:37:00.009+02:00

Ūkio ministerijoje – sujudimas. Susirūpinę padalinių vadovai ir ministro patarėjai tariasi dėl burtų traukimo: kuriam gi iš jų teks atlaisvinti postą ministrienei. Sumaištis ir vieno Seimo nario kabinete – tik dabar jis suprato, kam turėtų būti dėkingas, jog dukra turi darbą. O tuo metu Finansų ministerijos vadovybės pasitarime viceministras suka galvą – turės ar neturės žmona darbą po to, kai Ūkio ministerijai sumažino biudžeto asignavimus?

Cirkas be pinigų, aš jums pasakysiu. Nebloga komedija gautųsi, jei gyventume taip, kaip rašo „Lietuvos rytas“. Nežinau, kas šiandieninių „Laiko ženklų“ autorius, bet patariu redaktoriui kaip vadovas vadovui – Gedvydai, meskit tą žurnalistą lauk. Priešingu atveju laikraščio pavadinimą teks keisti į „Viena boba sakė“. Prarasit tautos ir kolegų pasitikėjimą.

O nežinantiems paaiškinu, apie ką šis įrašas: „Lietuvos rytas“ šiandien rašo, jog, cituoju: „Ūkio ministerijoje po „reformos" vadovų postus gavo ir ministro žmona D.Kreivienė, ir su ja Lietuvos ambasadoje Prancūzijoje dirbusi finansų viceministro R.Kriščiūno žmona Ž.Kriščiūnienė, ir Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko liberalo K.Glavecko duktė Ž.Glaveckaitė.“

Ir sausi faktai: Ūkio ministerijoje Ž. Kriščiūnienė dirba nuo 2002 m. gegužės 22 d., Ž. Glaveckaitė -- nuo 2007 m. lapkričio 13 d., o mano žmona Dalia apskritai niekada nedirbo Ūkio ministerijoje. Ji jau daugiau nei 10 metų, t.y., nuo 1998 m. sausio 5 d. dirba Užsienio reikalų ministerijoje.

„Šalies ūkį sukrėtusi krizė aplenkė tik ministro bendroves“

2009-11-24T11:54:00.005+02:00

Tokia tikriausiai būtų buvusi antraštė, jei „Lietuvos rytas“ aprašyti būtų pasirinkęs kurią nors kitą iš kelių mano įkurtų ir valdytų įmonių.
Keliuose paskutiniuose blogo įrašuose leidau sau pašmaikštauti griūvančios sistemos ir pūvančio klano tema. Pasirodo, kažkam per skaudžiai – jau antrą savaitę esu pagerbtas vienai grupei priklausančių žiniasklaidos priemonių dėmesiu.

Neslėpsiu – kai skaitai pagal geriausias gėbelsiškas tradicijas sukaltą kūrinį apie save, juokinga nebūna. Juolab kai negaliu paneigti fakto – viena mano įkurtų ir valdytų įmonių iš tiesų bankrutuoja, kita vėluoja atsiskaityti. Kita vertus, tarp mano valdytų bendrovių net ir šiandien yra labai pelningai dirbančių – tai irgi faktas, tik „tiesos šauklys“ „pamiršo“ tai paminėti. O gal nepamiršo, ir kitą savaitę visi skaitysite apie net ir krizės metu fantastiškus pelnus besikraunančias buvusias ministro įmones.

Fantazuoju, kokios būtų antraštės. „Ekonomikos gaivinimo rezultatus pirmiausiai pajuto ministro įmonės“. O gal „Šalies ūkį sukrėtusi krizė aplenkė tik ministro bendroves“. Žodžiu, metodika aiški: pora faktų plius klaidingos jų sąsajos padauginta iš purvinų prielaidų -- ir gaunate purvo ir melo kokteilį. Tiesa, kokteilio gali ir nebūti. Vieša paslaptis, jog paprastai užtenka solidžiam leidiniui gėdos nedarančio viešinimo biudžeto, kad garbusis leidinys už juos galėtų atlikti savo tikrąją misiją – informuoti visuomenę apie labai svarbią ministerijos veiklą...

Man tokia praktika, kai po „bendradarbiavimo pasiūlymo informuoti visuomenę“ forma maskuojamas elementarus šantažas, nepriimtina. Taigi tik pakartosiu, ką išplatinome pranešime spaudai. Dar prieš tapdamas ministru pasitraukiau iš visų anksčiau savo vykdytų verslų -- man tai atrodė ir atrodo būtina sąlyga, norint dirbti ūkio ministru. Šiandien mano buvusioms įmonėms sekasi įvairiai – vienoms labai gerai, kitoms ne. Pabrėžiu, kad nedarau ir neketinu daryti jokios įtakos įmonių, kuriose anksčiau turėjau akcijų, veiklai.

Aš jokiu būdu neteigiu, jog tai, kokius sprendimus priėmiau kaip įmonių savininkas prieš metus ar kelis, neturėjo įtakos jų vėlesniems rezultatams. Ten dirbantys žmonės patvirtintų – apie smogsiančią krizę visiems kaliau gerokai anksčiau, nei pradėta diskutuoti apie jos grėsmę. Žvelgdamas atgal, galiu konstatuoti išmokęs pamoką -- reikėjo nebijoti radikalesnių sprendimų ir atsakingiau pasirengti. Ten, kur tai buvo padaryta – sumažintos sąnaudos, optimizuota veikla – rezultatai džiugina ir šiandien (žinau, nes po užpiltos purvo dozės teko pasidomėti buvusiomis įmonėmis atidžiau).
Bet svarbiausia ne tai.

Iš tiesų šiomis dienomis ramybės neduoda kita mintis – štai kodėl politika tokia atgrasi daliai labai protingų ir šviesių žmonių. Jie nenori tapti sistemos dalimi: sistemos, kuri bent jau iki šiol ignoravo skaidrumą, demonstravo palankumą neaiškiems interesams, sistemos, kurioje būsi geras, tik būdamas geras įtakingųjų rateliui. Trukdysi sistemai – būsi apipiltas mėšlu. Tokios sąvokos kaip „visuomenės interesas“, „šalies gerovė“ apskritai skamba kaip deklaracijos, nes žmonės nebesuvokia jų reikšmės. Tam, kad tai pasikeistų, reikia dviejų dalykų – suvokimo, kad šiandien politikoje žaidžiama pagal naujas taisykles ir daugiau „nesisteminių“ žmonių. Žinau, kad esu ne vienas.

AFP/SCANPIX nuotr.